Pasaulinio garso astronomas, tarptautinis žvaigždžių klasifikavimo autoritetas, dukart Lietuvos mokslo premijos laureatas prof. V. Straižys visą savo gyvenimą paskyrė dangaus kūnų stebėjimui ir tyrimams. Profesoriaus sukurta septynspalvė fotometrinė sistema yra žinoma visame pasaulyje Vilniaus fotometrinės sistemos pavadinimu ir plačiai taikoma žvaigždžių tyrimams. 2002 m. profesoriaus vardu jo garbei buvo pavadintas asteroidas 68730 Straizys.

Mokslinė veikla

Dar studijuodamas Vilniaus universiteto Fizikos fakultete, 1957 m. Vytautas Straižys išleido pirmuosius savo mokslinius darbus apie kometų ir sidabriškųjų debesų stebėjimus. 1963 m. apgynė disertaciją „Daugiaspalvių fotometrinių sistemų tyrimas“. Joje astronomas pasiūlė principus, kaip sukurti naują optimalią daugiaspalvę fotometrinę sistemą žvaigždžių temperatūroms, absoliutiniams ryškiams ir tarpžvaigždiniam parausvėjimui nustatyti. 1962–1965 metais kartu su Kazimieru Zdanavičiumi jis sukūrė septynspalvę fotometrinę sistemą, kuri pasaulyje žinoma kaip „Vilniaus fotometrinė sistema“.  O jau 1971 m. Tartu universitete Estijoje V. Straižys apgynė daktaro disertaciją „Daugiaspalvė žvaigždžių fotometrija“

Vilniaus fotometrinė sistema ypač išpopuliarėjo tada, kai prof. V. Straižys 1977 metais išleido monografiją „Daugiaspalvė žvaigždžių fotometrija“. Jis buvo kviečiamas į šios tematikos tarptautines mokslines konferencijas, buvo daugelio jų organizacinių komitetų narys, o jo sukurtoji sistema stebėjimams imta naudoti įvairiose šalyse (JAV, Čilėje, Vokietijoje, Bulgarijoje, Britanijoje). 1978–1979 m. Vilniaus sistema buvo pradėta plačiai taikyti galaktikos struktūrai, žvaigždžių spiečiams ir tarpžvaigždinei ekstinkcijai tirti įvairiose dangaus srityse, taip pat žvaigždžių metalingumui nustatyti.

1982 m. buvo išleista antroji profesoriaus monografija „Žvaigždės su metalų deficitu“. Joje jis parodė, kad Vilniaus fotometrinė sistema tinka klasifikuoti ne tik normalios cheminės sudėties žvaigždėms, bet ir nemetalingoms, anglingosioms, emisinėms žvaigždėms, baltosioms nykštukėms, subnykštukėms, dvinarėms žvaigždėms. Vilniaus fotometrinė sistema iki šiol yra viena labiausiai pritaikytų klasifikuoti bet kurį galaktikos lauko žvaigždžių rinkinį esant tarpžvaigždinei ekstinkcijai. Sistema taip pat leidžia klasifikuoti įvairių tipų pekuliariąsias žvaigždes. Didelė profesoriaus V. Straižio darbo patirtis lėmė tai, kad Lietuvos astronomai buvo pakviesti bendradarbiauti su Europos kosmoso agentūra ruošiant į kosmosą GAIA observatoriją, o pats prof. V. Straižys – vadovauti jos pekuliariųjų žvaigždžių klasifikacijos darbo grupei.

1981 m. profesorius V. Straižys pradėjo tirti tarpžvaigždinius dulkių debesis Saulės aplinkoje. Kartu su bendradarbiais jis tyrė tarpžvaigždinius debesis Tauro, Persėjo, Gulbės, Skorpiono, Gyvatės, Cefėjo žvaigždynuose. 1986 m. profesorius  kartu su Italijos, Vatikano ir Britanijos astronomais ėmė taikyti krūvio sąsajos įtaisų (CCD) imtuvus galaktikos struktūrai tirti pasirinktose dangaus srityse, daugiausia – kamuolinių spiečių kryptimi. Vėliau į šiuos darbus įsitraukė JAV, Argentinos, Lenkijos astronomai. 2000 m. šis projektas laimėjo tarptautinį Amerikos astronomijos draugijos Chretien grantą ir iki šiol yra vykdomas tiriant Galaktikos struktūrą žemose platumose (netoli Galaktikos plokštumos), kur kitos fotometrinės sistemos yra bejėgės dėl tarpžvaigždinio parausvėjimo.

1992 m. JAV išleista prof. V. Straižio monografija „Multicolor Stellar Photometry“. 1992–1993 metais jis dirbo JAV, dėstė astronomijos kursą Niujorko valstijos Junion koledže ir vykdė mokslinius tyrimus.

Per visą savo karjerą profesorius yra paskelbęs kelis šimtus mokslinių straipsnių, mokslo populiarinimo straipsnių ir leidinių, parengęs ir išleidęs 3 monografijas. 1992 m. buvo išleista populiari profesoriaus knyga „Paukščių takas“. 1984 m. kartu su Antanu Juška jis sudarė ir išleido „Astronomijos enciklopedinį žodyną“, o 2002 m. vienas parengė ir išleido jau dvigubai platesnį tokio pat pavadinimo žodyną. 1993 m. buvo išleistas profesoriaus „Astronomijos“ vadovėlis vidurinės mokyklos 12 klasei, 1995 metais kartu su Aloyzu Pučinsku ir Algimantu Ažusieniu – „Astronomijos“ vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams ir doktorantams (atnaujintas 1999 metais).

Pedagoginė veikla

Ilgametis Vilniaus universiteto dėstytojas, parengė daugiau nei 20 astronomijos mokslo daktarų. 1992–1993 m. JAV Niujorko valstijos Junion koledže dėstė astronomijos kursą.

Kitos pareigos

LMA narys emeritas.

Tarptautinės astronomų sąjungos narys (nuo 1967 m.).

Vilniaus astronomijos observatorijos biuletenio leidimo iniciatorius ir redaktorius (1977–1990 m.).

Tarptautinio žurnalo „Baltic Astronomy“ leidimo iniciatorius ir redaktorius, periodinio leidinio „Lietuvos dangus“ redaktorius (nuo 1992 m.).

1979–1985 m. laikotarpiu prof. V. Straižys buvo išrinktas Tarptautinės astronomų sąjungos Žvaigždžių klasifikacijos komisijos viceprezidentu ir prezidentu.

1969–1990 m. prof. V. Straižys vadovavo Molėtų astronomijos observatorijos bei Maidanako stebėjimų stoties Uzbekistane statybai ir teleskopų įrengimui.

Nuolatinis astronominių renginių Molėtų observatorijoje („Žvaigždėtosios naktys“ ir kt.) dalyvis.

Ilgametis VU Astronomijos observatorijos vadovas, 37 metus vadovavo to meto Fizikos ir matematikos instituto astrofizikos skyriui.

Įvertinimas

1973 m. Lietuvos mokslo premija.

2003 m. Lietuvos mokslo premija (kartu su bendraautoriais) už darbų ciklą „Galaktikos struktūros ir evoliucijos tyrimai 1982–2002“.

2003 m. prof. V. Straižys apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.