Vytautas Jurgis Bubnys
Lietuvos rašytojas, prozininkas, dramaturgas, eseistas, politinis bei visuomenės veikėjas.
Literatūros klasikas parašė 32 literatūros kūrinius, kai kurie jų išversti į 22 pasaulio kalbas, o daugelis susilaukė pakartotinių leidimų: jo knygų bendras tiražas jau pasiekė šešis milijonus. Plati žanrinių ir stilistinių ieškojimų skalė: novelės, apysakos, pjesės, romanai, esė. Pasak literatūrologo prof. Petro Bražėno, visiems V. Bubnio pieštiems literatūriniams portretams būdinga ne tik žmogiškoji šiluma, kurią gyvenime spinduliavo jų prototipai, bet ir labai šiltas, plastiškas, įžvalgus ir pastabus žodis, kurį gali ištarti tik didelis talentas ir didelė patirtis.
V. Bubnys 1957 m. VPI (dabar – Vilniaus edukologijos universitetas) baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. Mokytojavo Kaune. 1966-1974 m. žurnalo „Moksleivis“ vyriausiasis redaktorius. Nuo 1958 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys. 1976-1981 m. ir 1991 m. Rašytojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojas. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys (1988). Aktyvi rašytojo pilietinė pozicija lėmė, kad 1992–1996 m. jis buvo išrinktas į Seimą. Kūrybą pradėjo skelbti 1953 m.
Kūryba
Štai kaip apie V. Bubnio kūrybą atsiliepia literatūrologas prof. Vytautas Martinkus: ankstyvuosiuose V. Bubnio kūriniuose vyravo bręstančio žmogaus išgyvenimai, psichologinės paauglių situacijos, mokytojų, tėvų ir vaikų santykiai. Vėliau svarbiausiuoju prozos leitmotyvu tampa Lietuvos kaimo likimas po Antrojo pasaulinio karo. Epinės slinktys vaizduojamos per šeimos ir individo likimus. Sovietinės sistemos įtaka tokiems likimams, tradicinių vertybių sankirta su sovietizacijos peršamomis vertybėmis bene labiausiai išryškėjo romanų trilogijoje „Alkana žemė“ (1971), „Po vasaros dangum“ (1973) ir „Nesėtų rugių žydėjimas“ (1976). Stiprėjant psichologizavimo tendencijoms, atsisakant socrealizmo metodo kūriniams primetamų schemų, Bubnio romanuose sustiprėja kritiškumas (romanuose „Kvietimas“, „Rudens ekvinocija“), kaimo dvasingumo imta ieškoti ne socialistinėse vizijose, o išnykusioje/išnykstančioje kaimo realybėje (romanuose „Piemenėlių mišios“, „Atleisk mūsų kaltes“). Elegiškumas ir tragiškumas persipynė romanuose, kuriuose vaizduojama tautos istorija ir menininko gyvenimas („Pilnaties valanda“, „Teatsiveria tavo akys“). Socialinę – istorinę problematiką vėlyvesnėje Bubnio prozoje keičia individų egzistencinės situacijos, harmonijos ir meilės jausmo tapsmas. Humoru ir ironija yra nuspalvintas novelių romanai „Mėnesėta naktis“ ir „Šešėlis“.
Įvertinimas
1970 m. LLKJS literatūrinė premija už apysaką „Arberonas“.
1970 m. Žemaitės literatūrinė premija už apsakymų knygą „Gegužio nemiga“.
1974 m. LSSR valstybinė premija už romaną „Po vasaros dangum“.
1976 m. literatūrinė Prano Ziberto premija už romaną „Nesėtų rugių žydėjimas“.
1982 m. LSSR nusipelnęs kultūros veikėjas.
1998 m. LDK Gedimino ordino Karininko kryžius.
2002 m. Prienų rajono tarybos sprendimu suteiktas Prienų garbės piliečio vardas.
2003 m. literatūrinė „Varpų“ premija už apsakymą „Balsas sniegynuose“.
2003 m. Baltijos Asamblėjos premija už romaną „Balandžio plastėjime“.
2005 m. literatūrinė Gabrielės Petkevičaitės-Bitės premija už romaną „Tas ryto laukimas“.
2008 m. LR Vyriausybės kultūros ir meno premija.
(T. Bauro nuotrauka)