Saulius Šaltenis
Prozininkas, dramaturgas, publicistas, redaktorius, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras.
Saulius Šaltenis – vienas iš tų, kurie ženkliai modernizavo mūsų prozą ir dramą. Tai jaunatviškos dvasios rašytojas, XX a. antros pusės lietuvių literatūros kontekste išsiskyręs platesniu kultūriniu akiračiu, minties lankstumu, didesne vidine laisve. Iš jaunatviškos nuotaikos kilusi Sauliaus Šaltenio kūryba peržengė literatūros ribas – ji gaivino, išjudino ir nušvietė niūroką sovietinės Lietuvos kultūrinį gyvenimą, teikė optimizmo, įteisino naują pilietinio pasipriešinimo formą – žmogų išlaisvinantį juoką. S. Šalteniui būdinga stipri tautinė savimonė, gyvas ryšys su gamta.
1963–1964 m. Vilniaus universitete studijavo filologiją. 1969–1972 m. dirbo Lietuvos kino studijos scenarijų redakcinėje kolegijoje. 1989 m. kartu su A. Juozaičiu ir S. Stoma įsteigė savaitraštį „Šiaurės Atėnai“ ir 1990–1994 m. jį redagavo. 1994–1996 m. buvo dienraščio „Lietuvos aidas“ vyriausias redaktorius. 1990–1992 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, 1992–1996 m. ir 1996–2000 m. Seimo narys. 1996–1999 m. Lietuvos kultūros ministras.
Kūryba
Saulius Šaltenis į literatūrą ateina jau ne iš tradicinio kaimo, bet iš provincijos miestelio, kuriame susikryžiuoja miesto ir valstietiškoji kultūra. Šios aplinkos žmonėms būdinga stipri tautinė savimonė, išlikęs gyvas ryšys su gamta, tačiau joje labiau jaučiamas istorijos pulsas, yra daugiau apsišvietusios inteligentijos ir intelektualios veiklos galimybių. Visa tai atveria žmogui daugiau pasirinkimo, skatina kūrybos naujoves. S. Šaltenis įtvirtino savitą prozos stilių, kuriame originaliai jungiamas lyrizmas ir ironija – poetinio ir kritinio mąstymo ypatybės. Šio lyrizmo esmė – jauno žmogaus tyras jausmų ir svajonių pasaulis, šviesūs vaikystės prisiminimai kaip dvasinė veikėjo atrama. Ironija – tai šio veikėjo santykis su aplinka, kritiškas požiūris į melagingą sovietinės visuomenės fasadą. Į literatūrą ateina naujas, jaunatviškas personažo tipas – subtilus, jautrus, tačiau šviesios pasaulėjautos, optimistas.
Svarbiausi S. Šaltenio kūriniai: apysaka „Riešutų duona“ ir jos draminis variantas „Škac, mirtie, visados škac!“ (1978), bei apysaka „Duokiškis“. Taip pat jis parašė scenarijų „Riešutų duonos“ ekranizacijai, filmams „Skrydis per Lietuvą“ (apie Darių ir Girėną) bei „Herkus Mantas“. Kartu su giminingos sielos prozininku Leonidu Jacinevičiumi Šaltenis parašė pirmąjį lietuvišką miuziklą „Ugnies medžioklė su varovais“ (1976), su Sigitu Geda – miuziklą „Komunarų gatvė“ (1978). S. Šaltenio draminei kūrybai priklauso pjesės „Jasonas“ (1978), „Katė už durų“( su Grigorijumi Kanovičium (1980) „Atminimo cukrus“ (1983), „Apysakos“ (1986), „Lituanika“ (1989), „Pokalbiai prieš aušrą“ (1995), „Proza“ (2006), „Pjesės“ (2006). Jis yra filmų „Seserys ir dvynės“ (2004) ir „Debesėlis ir Faustas“ (2005) režisierius. Šiuo metu S. Šaltenis rašo romaną „Geležiniai gyvatės kiaušiniai“.
Įvertinimas
1973 m. Valstybinė premija už kino scenarijų „Herkus Mantas“.
1986 m. J. Grušo premija už dramą „Lituanica“.
2000 m. Lietuvos Nepriklausomybės medalis.
(Jurgino Žilio nuotrauka)