VU studijavo rusų kalbą ir literatūrą, dirbo „Jaunimo gretų“, „Literatūros ir meno“, „Šluotos“, „Kultūros barų“ redakcijose. Nuo 1961 m tapo peizažus, abstraktyvias kompozicijas, surengė keliolika parodų Lietuvoje ir užsienyje, apipavidalino savo knygas.

Kūrybos kelią pradėjo apsakymais vaikams, kurie pasižymi veiksmo dinamika, ryškiais charakteriais, vaikų pasaulėjautai būdingu optimizmu, be tiesmukiško moralizavimo. Lietuvių prozoje sukūrė glaustos novelės modelį, ją papildė miesto, inteligentijos tematika. Kūryboje vyrauja etinė psichologinė problematika, būdingas stiliaus lakoniškumas. Jo dėka mūsų prozoje atsirado naujas inteligento tipažas: jis išsilavinęs, turi savitą gyvenimo stilių ir tuo priešinamas šabloniškam bendravimui ir kolektyvizmo dvasiai. Personažai išgyvena poetinės prigimties ir aplinkos miesčioniškumo, rutinos konfliktą. XX a. septintame dešimtmetyje lietuvių novelei pritaikė santūrią pasakojimo manierą, kompozicijos simetriją, nutylėjimus, pauzes, potekstę. Geriausių jo novelių dvigubas planas – ironiškas sovietinės tvarkos neigimas ir personažo vidinė autonomija. Rytprūsių tema gvildenama apysakoje „Klajojantis smėlis“, trilogijoje „Likimo zona“. Novatoriškame romane „Vidury didelio lauko…“ pasakojama apie Antrajame pasauliniame kare priešingose pusėse kovojančius lietuvius, romane „Tą šaltą žiemą“, apysakoje „Atspindžiai jūros veidrody“ – apie kūrėjo blaškymąsi, „Projekte“ – apie nepavykusį architekto kūrybinį ir asmeninį gyvenimą. Romanas „Užkeiktas miestas“ – satyrinė totalitarinės santvarkos alegorija, romane „Piligrimas“ atskleidžiama ambicingo menininko situacija atkūrus nepriklausomybę. Parašė romanų apie Lietuvos partizanus.

R. Lankausko kūryba išversta į 10 Europos tautų kalbų. Pats išvertė E. Hemingvėjaus ir R. Bredberio kūrinių, paskelbė aktualios publicistikos.

Šiuo metu R. Lankauską rašyti labiausiai skatina tos temos, kurios susijusios su tragiška, trapia ir laikina žmogaus egzistencija šioje žemėje, su nesibaigiančia kova prieš melą, neteisingumą, prievartą, prieš tikrųjų dvasinių vertybių degradavimą sušvinkusios masinės kultūros epochoje. R. Lankausko novelės iškalbingai liudija, kad sumaterialėjusioje, supragmatiškėjusioje, susvetimėjusioje visuomenėje, kur viskas perkama ir parduodama, kur triumfuoja piniginga vidutinybė, kur nebesirūpinama dvasiniais žmogaus poreikiais, kur nebėra vietos amžinosioms vertybėms, kur net įstatymas tarnauja kapitalui, mąstanti asmenybė laiminga būti negali. Juo labiau jei toji asmenybė itin jautri neteisybei, viešpataujančiam skurdui, valdančiųjų nekompetencijai, melui, demagogijai, gobšumui, o valdomųjų abejingumui.

Kita veikla

Lietuvių PEN centro – lietuvių kalba kuriančių prozininkų, poetų, eseistų, dramaturgų, vertėjų, leidėjų, literatūros kritikų ir mokslininkų savanoriškos bei savarankiškos nesiekiančios pelno organizacijos steigėjas ir pirmasis prezidentas (1989-1990). R. Lankausko pastangomis (slapta veikė ir Lietuvoje, ir užsienyje) pirma dar okupuotos Lietuvos organizacija – rašytojų – išsiveržė iš TSRS gniaužtų ir įsiterpė į pasaulinę organizaciją, joje sėkmingai veikia ir iki šiol. Dabar R. Lankauskas yra Lietuvių PEN centro garbės prezidentas.

Beje, Klaipėdoje gimęs rašytojas, savo pilietinį požiūrį į Klaipėdos krašto istorinės praeities išsaugojimą ne kartą išreiškė spaudoje, yra pasisakęs prieš Klaipėdos senųjų kapinių naikinimą.

(„Lietuvos žinių“ nuotr.)