Prieš 201-nerius metus, 1812 m. birželio 28 d. Napoleono kariuomenė užėmė Vilnių. Pats Napoleonas apsistojo buvusiuose Vyskupų rūmuose (perstatytame rūmų ansamblyje vėliau įsikūrė Vilniaus generalgubernatorius, dabar ten Prezidentūra).
Napoleonas Vilniuje praleido net 19 dienų. Per jas rūpinosi maisto tiekimu savo armijai, bandė sustiprinti jos drausmę. Jis tikėjosi, kad karą laimės greitai: „Aš atkeliavau, kad kartą ir visiems laikams pribaigčiau didžiuosius Šiaurės barbarus. Nepraeis nė mėnuo, ir jie klūpos prieš mane ant kelių.“ Lenkų ir Lietuvos bajorai laukė, kad būdamas Vilniuje Napoleonas atkurs senąją Abiejų Tautų Respubliką. Bet apsiriko: imperatoriaus planai buvo visai kitokie, lenkus jis vertino prastai: „Tauta lengvabūdė, ir sunku atkurti tokią valstybę, kuri galėtų ką nors naudinga nuveikti.“ O svarbiausia – jis vadovavosi auksine imperialistų taisykle – skaldyk ir valdyk! Todėl užkariavęs beveik visą Europą visur kūrė mažas karalystes ir kunigaikštystes, dalydamas jų sostus savo giminaičiams ir maršalams. Tą patį jis planavo pakartoti ir Lietuvoje, o kol kas 1812 m. liepos 1 d. savo dekretu paskelbė laikinąją valdžią – Lietuvos didžiosios kunigaikštystės komisiją su vietos dvarininku Stanislovu Soltanu priešakyje. Ją turėjo prižiūrėti prancūzų komisaras, o svarbiausias jos uždavinys – aprūpinti Napoleono armiją pinigais, rekrūtais, arkliais, maistu ir pašarais.
Palikime ramybėje Napoleoną ir eikime į S. Daukanto aikštę prie prezidentūros. Daugeliui gal bus naujiena, kad būtent čia, tiesiai priešais dabartinę prezidentūrą, buvo pastatytas trumpiausiai visoje Lietuvos istorijoje stovėjęs paminklas. Paminklas buvo pastatytas tuomečiam Vilniaus generalgubernatoriui Michailui Muravjovui, kuris „pasižymėjo“ tuo, kad numalšino 1863–1964 metų lietuvių sukilimą. Už ypatingą žiaurumą jis buvo pramintas Koriku. Paminklas testovėjo vos keletą mėnesių. Jis sukėlė itin savotišką miestelėnų reakciją. Kone kiekvieną vakarą nežinomi asmenys vieną paminklo pusę ištepdavo ricinos aliejumi, o kitą – taukais. Galima įsivaizduoti, kas dėdavosi, kai prie paminklo susirinkdavo visos senamiesčio katės ir visi šunys. Nebeapsikentusi tokių įžūlių veiksmų ir nuolatinio baisaus triukšmo naktimis valdžia galiausiai paminklą pašalino.
Dabar prezidentūra mums visiems – tarsi Lietuvos širdis. Bet kai šie rūmai buvo statomi, kai 1823 m. vyko jų atidarymo iškilmės, tai buvo didžiulis svetimkūnis. Įsivaizduokite, tada Gedimino prospekto dar nebuvo, nebuvo rusiškojo ampyro pastatų, o ir gabaritai jų visiškai kitokie. Čia buvo Pilies ir Didžioji gatvė, gotikinės barokinės bažnyčios, universiteto ansamblis. Ir būtent čia nuspręsta statyti generalgubernatoriaus rūmus. Architektas Vasilijus Stasovas juos suprojektavo būdamas Peterburge, todėl nauji pastatai ten netilpo ir teko griauti universiteto ansamblio pastatus. Ten, kur eina Universiteto gatvė, prieš rūmus turėtų būti universiteto pastatai, kurie uždarytų bibliotekos kiemą. Dabar bibliotekos kiemas yra atviras, nes, statant tuos didžiulius rūmus, jie netilpo.
Vilniuje tuo metu tokių didelių pastatų nebuvo. Net ir vienuolyno ansamblius (pvz., karmelitų vienuolynas prie Teresės bažnyčios), kuriems priklausė daug pastatų, dalijo vidinės erdvės, kiemeliai, jie nebuvo aukšti, tokie didžiulio tūrio. Taip pat svarbu, kad tai buvo generalgubernatoriaus, okupanto, vadovaujančio Lietuvai, rūmai. Taigi galima numanyti, kaip vilniečiams tai buvo svetima. Tačiau po karo ten buvo įkurti Karininkų namai, o po restauracijos pastatas atiduotas menininkams. Menininkų rūmai pagaliau buvo priglausti prie širdies: ten vyko vakarai, koncertai, žmonės priprato į juos vaikščioti kaip į savą pastatą, neturintį neigiamos auros.
1 pav. – Generalgubernatūros (buvę Vyskupų) rūmai 1812 m. birželio 28 d. – liepos 16 d. rūmuose gyveno imperatorius Napoleonas I. Čia jis nusprendė įkurti Lietuvos laikinąją vyriausybės komisiją, suorganizuoti lietuviškus reguliariosios kariuomenės dalinius. Litogr. Ph. Benoist. J. Lemercier spaustuvė, Paryžius. Iš Jono Kazimiero Vilčinskio leisto Vilniaus albumo. Chromolitografija. 1847 m.
2 pav. – Spaudas. XIX a.; Spaudo kotelis – Napoleono figūrėlė.
Gedimino Mažeikos nuotraukoje Lietuvos Prezidentūra dabar.