Tarpukario Lietuvos visuomeninių organizacijų gausybė: jų veikė kelios dešimtys, renginiai sutraukdavo minias, žmonės aukojo laiką ir pinigus savo valstybės ir aplink esančių bendrapiliečių labui. Apie tą laikotarpį, kai ne tik socialinių tinklų reklamos, bet ir elektros nebuvo, jau ne kartą rašėme. Bet norisi vėl ir vėl sugrįžti prie gražių praeities pavyzdžių. Juo labiau, kad Vakarų Europos šalyse ir šiandien visuomeninę veiklą renkasi iki 60-70 % gyventojų (socialiniai tinklai tam, pasirodo, netrukdo), o Lietuvoje – vos 15-20 %.
Senas tradicijas Lietuvoje turėjo vyskupo M. Valančiaus įsiūbuotas blaivybės judėjimas. Nuotraukoje – Kauno blaivybės draugijos nariai, 1910 m.
„Žiburėlio“ draugijos aktyvas. Neturtingiems moksleiviams ir studentams šelpti skirtą draugiją dar 1893 m. su J. Jablonskio pritarimu įkūrė G. Petkevičaitė-Bitė. Draugija gana originaliai rinko lėšas į savo fondą: iki 30 proc. laimėjimų jiems atiduodavo kortomis lošiantys žymūs vyrai, pati rašytoja fondui skirdavo dalį pajamų už jos parduodamą medų. Draugija gyvavo iki pat 1940 m.
„Birutietės“ – karininkų šeimų moterų draugija, tęsianti savo veiklą ir šiandien
Marijampolėje vyksta pavasarininkų kongresas, 1925 m.
Rokiškio skautai žygyje
Per Žagarę žygiuoja angelaičių organizacijos nariai, 1937 m. (A. Laurinavičiaus nuotr.)
Barstyčių pavasarininkų vaidinimas Mažeikiuose
Klovainių šauliai prie savo būstinės, 1939 m. (klovainiubendruomene.lt nuotr.)
Katalikių moterų suvažiavimas Kaune, 1934 m. Centre – kun. J. Dogelis
Skuodo gyventojai renkasi į Vytauto Didžiojo ąžuolo sodinimo šventę, 1930 m.
Utenos skautai ir šauliai renka aukas ginklų fondui (Utenos kraštotyros muziejaus nuotr.)
Kooperatiniam judėjimui reikėtų skirti atskirą temą. Kadaise jis puikiai veikė ir padėjo ūkininkams parduoti savo produkciją. Šiandienos Lietuvoje per 25 metus taip ir nesugebėta atkurti kooperacinių bendrovių, kurios būtų alternatyva plėšikaujantiems didiesiems perdirbėjams. Nuotraukoje – Gargždų kooperatyvo nariai.
Daugiau šia tema:
Lietuvos istorija nuotraukose (26)