Trumpiausią naktį metuose – protėvių papročiai ir tradicijos

Vasaros saulėgrįža buvo vienas svarbiausių senovės žemdirbių kalendorinio laiko atskaitos taškų. Jos šventė vadinama net trimis vardais: Rasos, Kupolė ir Joninės. Seniausias yra Kupolės pavadinimas, kilęs nuo žodžio „kupoliauti“ – rinkti žoles. Vėliau buvo pradėtas minėti ir Rasų vardas, mat senovėje žmonės eidavę ieškoti paparčio žiedo į Rasų mišką. Vėliau, į Lietuvą atėjus krikščionybei, šventė buvo sutapatinta su Šv. Jono Krikštytojo varduvėmis. Manoma, kad vasaros saulėgrįža lietuvių yra švenčiama nuo labai senų laikų. Rašytiniuose šaltiniuose apie šią šventę užsiminima 1372 m., o dalis senųjų papročių išsilaikė ir iki šių dienų. Vainikų pynimas, meilės bei vestuvių burtai, žoliavimas, paparčio žiedo ieškojimas, laužų kūrenimas, šokinėjimas per ugnį – tai žymiausi papročiai, iliustruojantys trumpiausią naktį ir ilgiausią dieną metuose.

Keletas įdomiausių šventės papročių:

* Tradicijas puoselėjančių žmonių Rasos (Joninės) ar Kupolės dažniausiai prasideda įėjimu per vartus, kurie žymi įėjimą į šventės teritoriją. Vartai statomi 2 metrų aukščio, apipinami žolynais. Šventei prasidedant, prie vartų stovi du žmonės: vienas laiko ąsotį su vandeniu, kitas – rankšluostį. Kiekvienas praeidamas pro vartus turi nusiprausti, simboliškai apsivalyti. Po to deginamas aukuras, ramiai stovima ratu, dainuojamos tradicinės kupolinės dainos, mintyse išsakomi ateities lūkesčiai, džiaugiamasi dėl praeities sėkmių.

* Pagrindiniai Rasų (Joninių) šventės simboliai – vanduo, ugnis ir augmenija. Birželio 24 dienos išvakarėse moterys nuo seno rinkdavo įvairiausias gydančias žoleles, nes tikėta, kad šios dienos vakarą surinktos žolelės įgyja ypatingų gydymo galių. Šis rinkimas vadinamas kupoliavimu, o pati kupolė – tai gėlių puokštė, iškeliama per šventę ant ilgos karties – mitinio pasaulio medžio, simbolizuojančio visatos ašį. Vėliau iš surinktų žolelių verdama arbata, jomis apkaišomos palubės, įmetama į tvartus, kad gyvuliai būtų sveiki.

* Dar vienas kopuliavimo paprotys – saulei leidžiantis, kiekvienas pievoje kuria nori kryptimi žengia devynis žingsnius. Tuomet sustoja, pasilenkia ir skina pirmą pamatytą žolę. Visas šis veiksmas kartojamas devynis kartus. Susirinkus devynias žoles, einama pas gebančius pranašauti, kurie spręsdami iš surinktos žolių puokštės papasakoja, ko galima tikėtis ateityje.

* Taip pat manyta, kad šią naktį stebuklinga ir rasa. Ją surinkus duodavo karvėms, kad būtų pieningos, pabarstydavo daržus, kad būtų derlingi, kad neželtų piktžolės. Buvo tikima, kad ūkininkas sulauks gero derliaus, jei šią naktį apibėgs savo laukus ir nuogas pasivolios rasoje.

* Netekėjusios merginos Joninių-Rasų vakarą apsivilkdavo baltais lino drabužiais ir dainuodamos eidavo į pievas pinti vainikų. Vainiką jos pindavo iš devynių arba dvylikos skirtingų žydinčių žolynų. Nusipintais vainikais merginos pasipuošdavo galvas, o vėliau iš jų spėdavo ateitį.  

* Taip pat netekėjusios merginos vidurnaktį į upę ar ežerą paleisdavo po du vainikus. Buvo manoma, kad jei vainikai išsiskirs – mergina išsiskirs su savo mylimuoju, jei susiglaus – ištekės už jo. Buvo leidžiama ir po vieną vainikėlį su žvakute. Manyta, kad jei vainikėlis plaukia, tai mergina ištekės. O jei vainikėlis sustoja, dar šiais metais nesusiras vyro.

* Merginos naktį burdavosi ir iš žolynų. Skaičiuodavo ramunės žiedlapius, žiedus puokštėje (myli, nemyli arba jei porinis skaičius – susiras porą, jei neporinis – dar ne).

* Savo laimę merginos tikrindavo ir mėtydamos vainikėlius ant kupolės. Jei ant jos pavykdavo per nugarą užmesti savo vainikėlius – kitąmet greičiausiai ištekės.

* Vasaros saulėgrįžos naktį didelė reikšmė teikiama ir rasai. Kuo didesnė rasa būdavo šventės rytmetį, tuo geresnio derliaus buvo galima tikėtis. Manyta, kad ji turi ir gydomųjų galių, todėl žmogus, ryte nusiprausęs rasa, pasijunta žvalesnis, o jo veidas tampa skaistus. Taip pat rasa prausdavęsi ir ligoniai, kurie tikėjosi pasveikti. Dar vienas rasos burtas – merginos atsikeldavo anksti ryte, nusiprausdavo rasa ir vėl guldavo, tikėdamos susapnuoti būsimą vyrą.

* Per Jonines lietuviai spėdavo orą: jeigu Joninių naktis žvaigždėta, tai Kalėdos bus šaltos ir sniegingos, jeigu Joninių naktis debesuota – Kalėdos bus lietingos ir vėjuotos, o jeigu lietinga – per Kalėdas galima tikėtis didelių pūgų.

* Šią naktį garbinama ir saulė. Jai dėkojama už šilumą, šviesą, prašoma jos kuo daugiau šviesti. Naktį ant aukštos kalvos buvo sukuriamas didelis laužas. Buvo manoma, kad kuo toliau apšvies laukus laužo šviesa, tuo didesnis bus rudenį derlius. Jaunimas Joninių-Rasų naktį šokinėdavo per laužą. Buvo manoma, kad, jei mergina ir vaikinas kartu peršoka laužą susikibę rankomis, jie šiemet susituoks.

* Kalbant apie burtus ir prietarus, paparčio žiedo, siejamo su visažinyste, ieškojimo ritualas tikriausiai yra pagrindinis ir geriausiai žinomas iki šių dienų. Manyta, kad radęs paparčio žiedą žmogus tampa aiškiaregiu – gali girdėti kitų žmonių mintis, supranta paukščių kalbą, o tokie sugebėjimai žmogui atneša turtus ir laimę. Teigiama, kad paparčio žiedo galima ieškoti tik po vieną, o einant gilyn į mišką jokiu būdu negrįžčioti atgal. Atėjus į miško gilumą ir suradus papartį po juo reikia patiesti nosinaitę ar skarelę, apsibrėžti aplink papartį šermukšnine lazda, pasidėti indą su šventintu vandeniu, užsidegti žvakę ir melstis. Tuomet suspindės švytintis žiedas ir nukris ant patiestos skarelės.