Prieš 149-erius metus, 1864 m. birželio 5-tąją, išdegintas vienas skaudžiausių Lietuvos istorijos pėdsakų – to meto generalgubernatorius M. Muravjovas uždraudė lotyniškomis raidėmis spausdinti elementorius, o nuo lapkričio 23 d. – ir kitus pasaulietinius leidinius.
Net 40 metų (iki 1904-ųjų) galiojęs lietuviškos spaudos draudimas buvo paskelbtas ir įvestas europinės imperijos dalies gubernijose Rusijos imperijos valdžios po 1863–1864 metų sukilimo. Sukilimą malšinęs generalgubernatorius M. Muravjovas uždraudė lotyniškomis raidėmis spausdinti elementorius, o nuo lapkričio 23 d. – ir kitus pasaulietinius leidinius. Uždrausta visa spauda lietuvių kalba (lotyniškais rašmenimis), išskyrus kirilica parašytas maldaknyges ir elementorius. Buvo draudžiama leisti, įvežti, platinti lietuviškus leidinius...
Spaudos draudimą lydėjo draudimas mokyti kitomis nei rusų kalbomis pradinėse mokyklose. Mokymas lietuvių kalba visiškai uždraustas Vilniaus gubernijoje, o Kauno gubernijoje ją leista naudoti tik kaip pagalbinę kalbą pirmaisiais metais. Tačiau Augustavo, vėliau ir Suvalkų gubernijoje, priklausiusioje Lenkijos karalystei, taikyta kiek kitokia politika. Draudimas leisti ir platinti lietuvišką spaudą galiojo ir čia, tačiau kai kuriose mokymo įstaigose lietuvių kalba buvo paliktas kaip dėstomas dalykas. Lietuvių kalbos buvo mokoma Veiverių mokytojų seminarijoje, kaip fakultatyvinio dalyko jos taip pat mokyta Suvalkų ir Marijampolės berniukų gimnazijose bei Seinų progimnazijoje. Suvalkų gubernijos berniukų gimnazijos absolventams, turintiems atestate lietuvių kalbos pažymį, buvo skirta 10 valstybinių stipendijų Maskvos universitete. Taip siekta vykdyti skaldyk ir valdyk politiką, išugdant prorusiškai nusiteikusią, tapatybės nepraradusią lietuvių inteligentiją. Tačiau iš tikro būtent iš Maskvos universitetą baigusių Suvalkijos lietuvių susiformavo lietuvių tautinio sąjūdžio vadovai.
Mėginimas sunaikinti lietuvių tautą davė priešingus rezultatus. Lietuviai priespaudos sąlygomis dar labiau susitelkė. Gimė inteligentija, puoselėjusi tautinę idėją. Gyventojai priešinosi draudimui, spauda leista užsienyje, ją platino knygnešiai, steigtos slaptos spaudos platinimo draugijos. Nuo 1865 m. lietuviškos knygos leistos Mažojoje Lietuvoje, 1867 m. Motiejus Valančius sukūrė pirmąją nelegalią knygnešių organizaciją (veikė iki 1870 m.). Kunigai, vėliau ir valstiečiai rašė kolektyvinius prašymus leisti spausdinti bent kai kuriuos leidinius. XIX a. aštuntajame bei devintajame dešimtmečiuose valdžios požiūris į draudimą sušvelnėjo, išleisti keli legalūs leidiniai lotyniškomis raidėmis, tačiau, neleidus leisti periodinių leidinių, pradėta leisti periodinė spauda užsienyje: „Aušra“, „Varpas“, „Lietuviškasis balsas“, „Gazieta lietuviška“, „Šviesa“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalga“, „Tėvynės sargas“, „Vienybė lietuvninkų“ ir kiti.
Spaudos draudimo laikotarpiu kurtos nelegalios kaimo mokyklos, kuriose mokyta lietuvių kalbos. Mokyklos veikdavo 3–8 metų mėnesius, jose mokydavosi 5–15 (kartais iki 50) mokinių. Buvo mokoma iš įvairios religinės ir pasaulietinės literatūros, pirmiausiai mokyta skaityti ir rašyti lietuvių kalba, skaičiuoti, bažnytinių giesmių ir maldų. Didžioji dalis mokyklų buvo kilnojamos. Dauguma daraktorių buvo mažamoksliai (tik XIX a. pabaigoje pagausėjo išprususių), jie palaikė ryšius su knygnešiais ar patys jais buvo. Per 1884–1906 m. Slaptosios mokyklos labai kėlė liaudies raštingumą.
Per draudimo laikotarpį caro valdžia sulaikė 3000 suvirš žmonių, iš jų nubaudė apie 2000. Tačiau pasipriešinimas vis augo, kūrėsi vis daugiau nelegalių organizacijų, daugėjo carizmui priešiškos literatūros.
Stiprėjant pasipriešinimui, Vilniaus generalgubernatorius Sviatopolkas Mirskis ir Kauno gubernatorius įtikino carą Nikolajų II panaikinti draudimą. 1904 m. gegužės 7 d. draudimas buvo panaikintas, lietuviškai spaudai lotyniškom raidėm pradėta taikyti tokia pat tvarka, kaip kitai spaudai.
Už lietuviško rašto ir kalbos išlikimą esame dėkingi knygnešiams, kurie rizikuodami savo laisve ir gyvybe, slapta iš Prūsijos žemių, kur buvo spausdinama lietuviška spauda, pargabendavo lietuviškų knygų. Knygnešių draugija augo ir plėtėsi per visą Lietuvą, o jos įkūrėjas buvo garsiausias Lietuvos knygnešys – Jurgis Bielinis. J. Bielinis (1846–1918) – Lietuvos knygnešys, publicistas, „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis, vėliau rašė „Vilniaus žiniose“, „Lietuvos ūkininke“. Pats nelegaliai išleido neperiodinį laikraštėlį „Baltasis erelis“. 1897 m. pasirašinėdavo slapyvardžiais – Juozapas Baltasis Erelis, J. B. Erelis, Jurgis, Juozapas Baltasai ir kitais. J. Bielinis yra parašęs daug brošiūrų apie Lietuvos istoriją, Lietuvos nepriklausomybės idėją, dvarininkų užgrobtas valstiečių žemes. Jam pagerbti, kovo 16 d. – J. Bielinio gimimo diena – buvo paskelbta Knygnešių diena.