Šimtametis patriotiškumo pavyzdys

Karininko garbės kodekso riteris atsargos majoras Juozas Vainauskas tarnybai Tėvynės labui paskyrė daugiau nei pusę amžiaus. Šimto vienerių metų sulaukęs atsargos majoras yra vienintelis išlikęs ulonas*, priklausęs garbingam Alytaus Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės II ulonų pulkui, kuris XX a. pradžios Lietuvos jaunuoliams buvo tikras vyriškumo ir patriotinio auklėjimo pavyzdys. Atsargos majoras kartu ir vienas iš nedaug išlikusių liudytojų, kurie Lietuvos kariuomenės gretose 1939 m. spalio mėnesį įžengė į devyniolika metų trukusį Vilniaus okupacijos istorinį tarpsnį. Už kovas su bolševikais bei pagalbą partizanams buvo nuteistas kalėti Sibire. Vėliau sugrįžo į Tėvynę, kur iki šių dienų puoselėja tautiškumo ir patriotiškumo vertybes. 

Plačiau apie atsargos majorą Juozą Vainauską skaityti ir savo palaikymo balsais pagarbą šiam karininkui atiduoti galite apsilankę jį pristatančioje projekto Pareigūnų kategorijos skiltyje (spausti čia).

*Ulonai – lengvosios kavalerijos rūšis, atsiradusi XVIII amžiuje. Kareiviai buvo ginkluoti ietimis, pistoletais ar šautuvais, skiriamasis aprangos ženklas – keturkampė kepuraitė. Manoma, kad apie 1730 m. totorių kilmės pulkininko Aleksandro Ulano vadovaujamas LDK totorių pulkas buvo pradėtas vadinti ulonais pagal savo vado pavardę. Būti ulonu buvo didžiulė garbė, vėliau šis pavadinimas prigijo ir būriams, kuriuose tarnavo ir ne totorių tautybės kariai. Antrasis Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės ulonų pulkas Alytuje daugeliui Lietuvos jaunuolių buvo patriotinio auklėjimo ir vyriškumo mokykla.

Alytaus LDK Birutės II-asis ulonų pulkas prie kareivinių 1928 m. Alytuje. Centre – pulko vadas plk. A. Plechavičius (Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka.)

Alytaus LDK Birutės II-ojo ulonų pulko paradas Alytuje 1929 m. (Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotrauka).