Įdomu, ar reikėtų šiandien kam nors nostalgiškai dejuoti dėl „istorijos, kurios nepakeisi“, jei ant tilto stovėtų ne raudonarmiečiai, o hitlerinio vermachto smogikų paminklas su svastikom ant rankovių ir „šmaiseriais“ rankose? Jau ne kartą savo svetainėje rašėme, kad skirtumas tarp šių dviejų okupantų rūšių Lietuvai ir lietuviams – minimalus. Jie kartu pasidalino mus kaip žaislus smėlio dėžėje, jie net okupacinius paradus kartu žygiavo, Lenkiją parklupdę. Šiandien iš didelio rašto išėję iš krašto profesoriai ir menotyrininkai primygtinai bando įrodyti, kad pamiršusius išeiti okupantus ir jų išprievartautą „meną“ turime mylėti, saugoti ir nematyti juose jokios simbolikos. Visais laikais okupantai savo užgrobtai teritorijai pažymėti mėgo statyti „šedevrus“. Ne išimtis ir naciai su sovietais. Šie ideologiniai kūriniai bet kurioje šalyje be sentimentų šalinami. Lietuvoje leninus nugriovėm, o karį-okupantą pavadinom kultūriniu paveldu... Bent keliomis nuotraukomis prisiminkim ir daugiau Vilniui kadaise „dovanotų“ okupacinių „šedevrų“, senų seniausiai nušluotų. Gal ir dėl jų nostalgija, gerbiami meno žinovai?
Paminklas Muravjovui-Korikui
Paminklas imperatorei Jekaterinai Arkikatedros aikštėje
Lenkų okupacinės valdžios Lukiškių aikštėje sutvertas obeliskas, žymėjęs 1918-ųjų „pergalę“ (Lenkijos skaitmeninio archyvo nuotr.)