Pagrindiniam valstybės įstatymui 21-neri!

Konstitucija (lot. constitutio – nustatymas, įtvirtinimas) – tai pagrindinis valstybės įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią ir nustatantis šalies politinės, teisinės ir ekonominės sistemos pagrindus.

Žinios apie seniausią teisių rinkinį žmonijos istorijoje siekia dar 2300 m. prieš mūsų erą. Tuomet šumerų karalius Urukagina senovės Mesopotamijos Lagašo mieste (dabartinis Irakas), manoma, sukūrė pirmąjį valstybinės teisės prototipą. Nors pats dokumentas iki šių laikų nebuvo rastas, esti įrodymų, kad jis dar 2300 m. pr. Kr. apibrėžė tam tikras piliečių teises. Pavyzdžiui, yra žinoma, kad jis numatė mažesnius mokesčius našlėms ir našlaičiams bei saugojo varginguosius nuo per didelių palūkanų.

Pirmosiomis konstitucinės teisės apraiškomis rašytiniuose istorijos šaltiniuose galima laikyti 350 m. pr. Kr. siekiančius Aristotelio veikalus, kuriais jis pirmąsyk istorijoje atskyrė paprastąją teisę nuo konstitucinės ir tam tikra prasme sukūrė konstitucinės teisės ir konstitucionalizmo ideologinį pagrindą. Savo darbuose Aristotelis konstituciją apibrėžė kaip tarnybų (atsakomybių) išdėstymą valstybėje. Šis jo apibrėžimas iš dalies atspindi ir šiandieninį požiūrį į konstitucinę teisę.

Nors konstitucijos ideologiniai pamatai buvo padėti dar Aristotelio laikais, žmonijai prireikė daugiau nei dviejų tūkstančių metų tam, kad būtų pagimdyti  šių dienų konstitucijų prototipai. Jų atskaitos tašku tapo pirmąja rašytine demokratine konstitucija laikoma Jungtinių Amerikos valstijų Konstitucija, kuri buvo priimta 1787 m. rugsėjo 17 d., o įsigaliojo 1789 m. kovo 4 dieną. Ši JAV Konstitucija ilgainiui tapo pagrindiniu pavyzdžiu rengiant kitas demokratinių valstybių konstitucijas.

Europos valstybių konstitucijų istorinėje raidoje svarbų vaidmenį suvaidino... Lietuva! 1791 m. gegužės 3 dieną Abiejų Tautų Respublikoje buvo priimta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės Konstitucija. Ji istorikų yra laikoma antrąja (po JAV) rašytine  Konstitucija pasaulyje ir pirmąja Europoje. Nors galiojo vos kiek daugiau nei metus (iki 1792 m. liepos 23 d.), ši Konstitucija suvaidino svarbų vaidmenį Europos politiniame gyvenime. Sekdami JAV ir Lietuvos–Lenkijos pavyzdžiu, įvairių Europos valstybių ir karalysčių piliečiai ėmė vis atkakliau reikalauti visuotinės konstitucijos įvedimo. Dauguma valdovų ilgainiui pasidavė spaudimui ir paskelbė konstitucijas, kurios apribojo jų pačių teises ir monarchijas pavertė konstitucinėmis monarchijomis, kuriose imta paisyti ir tautos atstovų nuomonės. 

Lietuvos Konstitucijos

Nuo pirmųjų savarankiškos valstybės įkūrimo metų Lietuvoje galiojo trys laikinos ir trys pastovios konstitucijos. 1918 m. laikinoji Konstitucija numatė, kad įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė valstybės tarybai, o įstatymų vykdomoji valdžia – prezidiumui. 1919 m. įsigaliojo nauja laikinoji Konstitucija, kuria buvo panaikintas valstybės tarybos prezidiumas, o vietoj jo įsteigta valstybės Prezidento institucija. Prezidentas turėjo 2 naujas teises – amnestijos teisę bei teisę šaukti ir paleisti Valstybės Tarybos sesijas. Prezidentas negalėjo veikti be Ministrų kabineto. Įstatymų leidžiamoji valdžia ir vykdomoji valdžia buvo suteiktos prezidentui ir Ministrų kabinetui. 1920 m. priimtoje laikinoje Konstitucijoje įstatymų leidžiamoji valdžia buvo atiduota steigiamajam seimui, o įstatymų vykdomoji valdžia – prezidentui ir ministrams. Prezidentą rinko steigiamasis seimas.

1922 m. rugjūčio 1 d. buvo priimta pastovi Lietuvos valstybės Konstitucija. Pirmojoje pastoviojoje demokratinėje konstitucijoje buvo numatyta, kad įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso seimui, o įstatymų vykdomoji valdžia – prezidentui ir ministrams. Steigiamajam seimui buvo leista rinkti prezidentą, kurio kadencija truko trejus metus. Lietuva buvo apibrėžta kaip demokratinė respublika, Konstitucijoje taip pat buvo paminėta jos valstybinė atributika bei valstybinė kalba – lietuvių. Tačiau 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas užbaigė trumpą demokratinės raidos laikotarpį Lietuvoje. Valdžią šalyje perėmęs Antanas Smetona 1928 m. gegužės 15 d. priėmė naują pastovią Lietuvos valstybės Konstituciją. Pagal ją prezidentą rinko patikimi asmenys, jo kadencija truko septynerius metus, o įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios buvo sutelktos prezidento ir jo aplinkos žmonių rankose. 1938 m. gegužės 12 d. A. Smetonos patikėtiniai priėmė ir trečiąją Lietuvos istorijoje pastoviąją Konstituciją, kuria suteikė prezidentui absoliučią valdžią. Prezidentas galėjo leisti įstatymus be seimo patvirtinimo, galėjo bet kuriuo momentu paleisti seimą, skirti ministrą pirmininką, kitus ministrus. Konstitucija neapibrėžė prezidento kadencijos trukmės, tokiu būdu suteikdama A. Smetonai galimybę prezidentauti iki gyvos galvos. Prezidentas niekam neprivalėjo atsiskaityti už savo galios veiksmus.

Po 1940 m. SSRS įvykdytos Lietuvos okupacijos ir aneksijos, šalyje buvo įvesta paties Stalino „sukurta“ konstitucija. Ir tik po pusės amžiaus atkūrus nepriklausomybę Lietuva vėl galėjo sukurti demokratijos principais grįstą pagrindinį savos valstybės įstatymą. Ji buvo priimta 1992 m. spalio 25 dienos referendumu. Tąsyk Lietuvos Respublikos Konstitucijos projektui pritarė 1.447.334 rinkėjai, arba 56,76 proc. visų rinkimų teisę turėjusių Lietuvos piliečių. Dėl šios priežasties ir šiandien, spalio 25-ąją, jau 21-ąjį kartą minima Lietuvos Konstitucijos diena.

Lietuvos Respublikos Konstitucija

I SKIRSNIS

LIETUVOS VALSTYBĖ

1 straipsnis

Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.

2 straipsnis

Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.

3 straipsnis

Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių.
Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.

Skaityti toliau...

(spausti čia)