Lietuviška meilės diena

Lietuviai turi ne tik liūdnas šventes, bet ir puikią – meilės piršlybų ir giminės tęstinumo dievaitei Mildai skirtą šventę. Mildinės švenčiamos gegužės 13-tą, kai obelys pražysta žiedais ir ant pievos atsisėsti su mylimuoju jau visai nebebaisu. 

Tai deivė, kurią turėjo kiekviena iškili senovės tauta: graikai – Afroditę, romėnai – Venerą, o lietuviai pagal istoriką Teodorą Narbutą – Mildą (Teodoras Narbutas (1784–1864 m.) – lietuvių istorikas romantikas, tautosakos ir kultūros tyrinėtojas, archeologas, inžinierius architektas).

Taigi, o gal buvo taip...

Mildos vardas, pasak istoriko T. Narbuto, pirmą kartą paminėtas 1315 m. rugpjūčio 3 d. Tryro didžiojo magistro Elbinge surašytame dokumente, kuriame nurodoma upė Milda. XVI a. rašytiniuose šaltiniuose balandžio mėnuo vadinamas Mildos mėnesiu. Senovės lietuvių Gedimino laikų kalendoriaus spiralės ženklas vaizdavo pirmąjį mitologinį mėnesį – balandį, skirtą Mildai.

Narbutas manė, kad deivę Mildą vaizduoja 3 colių aukščio žalvarinė statulėlė, 1840 m. surasta Gedimino kalno požemyje. Panaši statula – moteris su puokšte gėlių rankoje – buvo rasta 1782 m. Kaune, užmūryta namo, statyto prieš 1400 m., sienoje. Kunigas Mingaila, išvydęs nuogos moters statulą, palaikė ją nepadoriu dalyku ir sudaužė į gabalus.

Mildos garbintojus vadinę mildauninkais. Žmonės tikėjo, kad Milda apskriejanti visą pasaulį oro vežimu, kurį traukia grupė baltų kaip sniegas balandžių. Ji turėjusi sūnų – sparnuotą nykštuką, užkrečiantį širdį meilės nuodais.

Profesorė Pranė Dundulienė (1910–1991) – Lietuvos etnologė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė spėjo, jog Mildos šventykla Vilniuje buvusi ant dabartinio Trijų kryžių kalno, o Kaune stovėjusios dvi Mildos šventyklos. Viena – dabartiniame Aleksote, anuometiniame Svibirgale, pagal tekėjusį Svibirgalos upelį. Kita – alke, Neries ir Nemuno santakoje. Pasak istoriko T. Narbuto Mildos šventykla stovėjusi Vilniaus Antakalnyje.

Pastaba: Lietuvių mitologijos tyrinėtojai šiandien kaltina T. Narbutą kai kurių šaltinių falsifikavimu. Taigi, remtis T. Narbuto faktais reikia itin atsargiai, juk kiti šaltiniai Mildos nepatvirtina, todėl neaišku, ar ši deivė senovės lietuvių tikėjime iš tiesų egzistavo. Teigiama, kad ir prof. Pranės Dundulienės darbuose taip pat pasitaiko daug abejonių keliančių interpretacijų.

Tačiau juk meilės niekada nebūna per daug!

Beje: Nereikia pasiduoti susiformavusiam stereotipui, kad lietuviai – santūri ir drovi tauta. Kiek erotizmo yra lietuvių liaudies dainose! Štai įprastas vaizdinys – atjojo bernelis pas mergelę ir sutrypė rūtų darželį. Ką gi tai galėtų reikšti, jei rūtas laikome nekaltybės simboliu? Beje, lietuviai, pasak XVI a. lenkų protestantų aktyvisto Jono Lasickio, turėjo ir seksualinius santykius globojantį dievą gana intriguojančiu vardu – Pizius. Jam aukodavo jaunuoliai, ruošdamiesi nuotaką lydėti pas jaunąjį. Mergelės tuo tarpu aukodavo Gondui, taip pat seksualinius santykius globojančiam dievui. Šie abu dievai galėjo globoti ir šeimyninius santykius bei saiką. Štai taip.