Lietuvą atkūrę vyrai (7). Donatas Malinauskas

Agronomas, draudžiamos lietuviškos spaudos platintojas, bajoras, pasirinkęs lietuvybės kelią. Mirė tremtyje Sibire.

Donatas Malinauskas gimė 1869 m. kovo 7 d. Krėslaukyje (dabartinėje Latvijoje), bajorų šeimoje, tėvas Mykolas Malinauskas buvo carinės armijos pulkininkas. Tėvui anksti mirus šeima grįžo gyventi į Jankovicų dvarą prie Trakų. Donatas mokėsi Vilniuje, Minske, nuo 1889 m. studijavo Lvove, 1894 m. Taboro (Čekijoje) žemės ūkio akademijoje įgijo agronomo specialybę.

D. Malinauskas – Taboro akademijos studentas, Viena, apie 1891 m. (nuotrauka iš Tado Stommos archyvo)

Grįžęs į Lietuvą, pasišventė lietuvių tautinio atgimimo veiklai (tik nedaugelis bajorų ir dvarininkų rinkosi lietuvybės propagavimą – tai buvo „nemadinga“ ir pavojinga). Donatas kartu su kunigais organizavo draudžiamos lietuviškos literatūros gabenimo iš Suvalkijos ir platinimo Vilniuje tinklą (slapta jų organizacija vadinosi „Dvylika Vilniaus apaštalų“), finansavo lietuviškų proklamacijų, laikraščių ir knygų leidybą. Carinė valdžia jį sekė, tačiau kalėjimo pavyko išvengti.

Donatas Malinauskas su motina Alina ir seserimis Jadvyga bei Filomena (nuotrauka iš Tado Stommos archyvo)

1900-1901 m. D. Malinauskas atkakliai kovojo, kad Vilniaus vyskupas paskirtų pirmąją Vilniuje bažnyčią lietuviškoms pamaldoms (ja tapo apleista šv. Mikalojaus bažnyčia), 1905 m. dalyvavo organizuojant Vilniaus Didįjį Seimą, kartu su dr. J. Basanavičiumi pasirašė memorandumą carui, reikalaujantį autonomijos Lietuvai. Dalyvavo daugelyje lietuviškų draugijų, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje, nuo 1907 m. tapo Lietuvių mokslo draugijos nariu. I pasaulinio karo metais dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems dėl karo šelpti, 1917-iais išrinktas į Lietuvos Tarybą, pasirašė Vasario 16-osios Aktą (tuo metu jam buvo 49-eri).

Lietuvių mokslo draugijos suvažiavimas, 1912 m. D. Malinauskas sėdi antroje eilėje pirmas iš dešinės

1920 m. okupacinė lenkų valdžia pareikalavo, kad D. Malinauskas paliktų Vilnių. Persikėlęs į Kauną dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, 1922 m. tapo pirmuoju Lietuvos pasiuntiniu Čekijoje. 1923 m. grįžo į Kauną, nuo 1925 m. buvo Vilniaus vadavimo sąjungos narys. Didelį dėmesį D. Malinauskas skyrė archeologiniams kasinėjimams. Vildamasis, jog bus aptikti Vytauto Didžiojo palaikai, jis netgi tam užsakė Čekijoje specialų sarkofagą. 1934 m. dalį savo dvaro Onuškyje pavadino Vytautava ir atidavė bažnyčios statybai.

1937 m. jis nusipirko Alvito dvarą (prie Vilkaviškio) ir ten persikėlė. 1940 m. dvaras buvo nacionalizuotas, signataras su šeima išvarytas iš namų. 1941 m. birželio 14 d. kartu su žmona Zofija ir seserimis Jadvyga bei Filomena ištremtas į Sibirą. Mirė 1942 m. lapkričio 30 d. netoli Bijsko, Altajaus krašte.

1993 m. signataro ir jo artimųjų palaikai perlaidoti Onuškio (Trakų r.) bažnyčios šventoriuje.