Lietuvą atkūrę vyrai (3). Kazys Bizauskas

Kazys Bizauskas – jauniausias Nepriklausomybės Akto signataras. 1918-siais jam buvo vos dvidešimt ketveri. Būdamas 27-erių buvo paskirtas Švietimo ministru. Jo parengta švietimo reforma „išmokė Lietuvą skaityti“ – per keletą metų neraštingumas šalyje sumažėjo nuo 84 proc. iki 15 proc. Tapo sovietinių okupantų auka, jo kapo vieta nežinoma.

Kazys Bizauskas gimė 1893 m. vasario 15 d. Paviluostoje, dabartinėje Latvijoje. Jam vos sulaukus trejų nuo džiovos mirė motina. Vienturčio sūnaus auklėjimu užsiėmė tėvas, vienas pirmųjų Lietuvoje kooperatininkų, ir dėdė kun. Antanas Bizauskas, Lietuvos pranciškonų ordino atnaujintojas ir pirmasis provinciolas. Kazys mokėsi Mintaujos, Švyco (Šveicarijoje), Vilniaus gimnazijose. Nuo 1910 m. persikėlė į Kauną, grafo Platovo gimnaziją, čia radęs bendraminčių prisijungė prie ateitininkų judėjimo, tapo vienu jų lyderių. 1913 m. Maskvos universitete pradėjo studijuoti teisę, bet dėl prasidėjusio karo mokslų nebaigė ir 1915 m. grįžo į Lietuvą. Gavęs vokiečių administracijos leidimą įsteigė Panevėžyje „Saulės“ gimnaziją, joje dėstė, dalyvavo lietuviškų draugijų veikloje, padėjo rengti lietuviškus vadovėlius, bendradarbiavo spaudoje. Jaunas ir veiklus visuomenininkas buvo pakviestas į 1917-ųjų Vilniaus konferenciją (tiesa, dėl jo teko daryti išimtį, mat konferencijoje galėjo dalyvauti tik vyresni nei 25 metų asmenys). Išrinktas į Lietuvos Tarybą, K. Bizauskas su kitais signatarais pasirašė vasario 16-osios Aktą.

1919-1920 m. K. Bizauskas buvo Lietuvos delegacijų derybose su D. Britanija ir Rusija narys. 1920 m. K. Griniaus vyriausybėje jam patikėtas Švietimo ministro postas. Jam vadovaujant atlikta švietimo reforma, įkurtas pradžios mokyklų tinklas, mokytojų rengimo kursai ir mokytojų seminarija, įsteigta valstybinė Opera, Valstybės Teatras, muzikos konservatorija, Meno akademija, rūpintasi meno kūrinių ir istorinių vertybių susigrąžinimu iš Rusijos – buvo padėtas tvirtas pagrindas visai tarpukario Lietuvos švietimo sistemai.

Namas Kaune, Vydūno al. 2. Jame 1933-1940 m. gyveno K. Bizauskas

Nuo 1922-ųjų K. Bizauskas grįžo į diplomato tarnybą ir buvo nuolat siunčiamas ten, kur reikėjo ypatingų diplomatinių sugebėjimų: nuo 1922 m. Vatikane siekė Lietuvos valstybingumo pripažinimo, 1923 m. JAV rūpinosi paskolos Jungtinėms Valstijoms grąžinimu, 1927 m. paskirtas pasiuntiniu Latvijoje siekė kaimyninės šalies palankumo, nuo 1928 m. gerino Lietuvos santykius su D. Britanija, 1930 m. tapo Lietuvos pasiuntiniu Olandijoje. 1931 m. grįžęs į Lietuvą dirbo Užsienio reikalų ministerijoje, nuo 1939 m. dviejose paskutinėse vyriausybėse buvo Ministro pirmininko pavaduotoju. K. Bizauskas – vienas aktyviausių tarpukario Lietuvos krikščionių demokratų veikėjų, nuo 1935 m. – ateitininkų federacijos valdybos pirmininkas.

J. Norkaitis, S. Raštikis, J. Urbšys ir K. Bizauskas 1939-ųjų spalį išskrenda į Maskvą deryboms

1940-ųjų rudenį K. Bizauskas buvo sovietų valdžios suimtas. Tardymo protokoluose užfiksuoti jo žodžiai: „Aš prisipažįstu kaltas, kad 1917-1918 metais kovojau dėl nepriklausomos tautinės Lietuvos valstybės sukūrimo. Aš prisipažįstu kaltas, kad 1918-1919 metais padėjau sukurti Lietuvos kariuomenę, kuri turėjo kovoti prieš sovietus kai kuriose Lietuvos dalyse.“ 1941-ųjų birželyje, Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą, Kazys Bizauskas su grupe kitų kalinių buvo išgabentas į Rusijos gilumą, tačiau jos nepasiekė – birželio 26 d. buvo sušaudytas prie Bigosovo geležinkelio stoties Baltarusijoje. Jo kapo vieta nežinoma.

Sovietų saugumo 1940 m. lapkričio 20 d. daryta areštuoto K. Bizausko fotografija (LYA nuotr.)