Lietuvą atkūrę vyrai (11). Antanas Smetona

Lietuvos prezidentas, vienas iškiliausių tarpukario valstybės ir visuomenės veikėjų. Paslaptingomis aplinkybėmis žuvo Klivlende (JAV).

Antanas Smetona gimė 1874 m. rugpjūčio 10 d. Užulėnio kaime (Ukmergės raj.), valstiečių šeimoje, užauginusioje iš viso 7 vaikus. Baigęs Taujėnų pradžios mokyklą ir Palangos progimnaziją, 1893 m. įstojo į Žemaičių kunigų seminariją Kaune, tačiau persigalvojo ir mokslus tęsė Mintaujos (dabar – Jelgava Latvijoje) gimnazijoje. Čia kartu su J. Jablonskiu, V. Kudirka priklausė slaptai lietuvių organizacijai. Už atsisakymą melstis rusiškai iš gimnazijos 1896 m. pašalintas, toliau mokėsi gimnazijoje Peterburge, baigė Peterburgo universiteto Teisės fakultetą.

Teisės fakulteto studentas Antanas Smetona

1902 m. grįžęs į Vilnių dirbo advokato padėjėju, vėliau – Žemės banke. Panaikinus lietuviškos spaudos draudimą, redagavo „Vilniaus žinias“, „Lietuvos ūkininką“, „Viltį“, „Vairą“, dalyvavo daugelio lietuviškų organizacijų ir draugijų veikloje, buvo Lietuvių mokslo draugijos valdybos narys, padėjo rengiant lietuviškus vadovėlius.

1905 m. Vilniaus Seime A. Smetona atstovavo Lietuvos demokratų partiją, pirmininkavo vienam iš posėdžių. Netrukus prisidėjo prie dr. J. Basanavičiaus kuriamos Tautiškos lietuvių demokratų partijos (tautininkų) ir tapo vienu iš pagrindinių šios partijos ideologų. Prasidėjus I pasauliniam karui A. Smetona vadovavo Lietuvių draugijai nukentėjusiems dėl karo šelpti, 1917-iais dalyvavo rengiant Vilniaus konferenciją, buvo išrinktas Lietuvos Tarybos vadovu. Prieš pasirašant Nepriklausomybės Aktą buvo kompromisinio kelio link valstybingumo šalininkas, tačiau kritiniu momentu apsisprendė palaikyti Tarybos mažumą, reikalaujančią tuoj pat skelbti nepriklausomybę. Tuo metu jam buvo 44-eri.

Prezidentas A. Smetona Palangoje, skautų stovykloje, 1929 m. (nuotrauka iš S. Žulkaus kolekcijos)

1919 m. kovo 4 d. Lietuvos Tarybą A. Smetoną išrinko Lietuvos Prezidentu. 1920 m. išrinkus Steigiamąjį Seimą prezidento pareigas A. Smetona perdavė Seimo Pirmininkui A. Stulginskiui, pats atsidėjo moksliniam darbui ir partinei veiklai, Lietuvos universitete dėstė etiką, filosofiją, lietuvių kalbos stilistiką. 1923 m. už A. Voldemaro straipsnio paskelbimą jo redaguojamame „Vaire“ A. Smetona kelioms dienoms pateko į kalėjimą. Buvo vienas iš 1926 m. gruodžio 17-osios ginkluoto valstybės perversmo organizatorių, po poros dienų Seimo išrinktas prezidentu, dar du kartus, 1931-iais ir 1938-iais, pakartotinai perrinktas ir valdė šalį iki pat 1940-ųjų okupacijos. Jo prezidentavimo laikotarpis vertinamas įvairiai, amžininkai kaltino jį polinkiu į autoritarizmą ir kitaminčių persekiojimu. Tačiau reikia pripažinti, kad valstybė tuo metu sėkmingai vystėsi ir augo.

Prezidentas A. Smetona ir Ministras Pirmininkas J. Tūbelis su žmonomis (jos buvo seserys) bei Smetonų dukra Marija su vyru

Sovietų Sąjungai paskelbus Lietuvai ultimatumą, A. Smetona buvo ginkluoto pasipriešinimo šalininkas, tačiau nesulaukė Vyriausybės narių ir kariuomenės vado pritarimo ir pasitraukė iš Lietuvos. Per Vokietiją, Šveicariją, Portugaliją, Pietų Ameriką pasiekė JAV, apsistojo Klivlende. 1944 m. sausio 9 d. neaiškiomis aplinkybėmis žuvo, namuose kilus gaisrui. Palaidotas Ohajo valstijos Šardono miestelio kapinėse.

A. Smetona Jungtinėse Valstijose