Naujienos

Lietuvą atkūrę vyrai (1). Saliamonas Banaitis

06/02/2017
SaliamonasBanaitis

Vasario 16-osios akto signatarai. Ką žinome apie juos? Kas tie 20 vyrų, kurie išdrįso pasirašyti po tuo metu gana utopiškai atrodančiu teiginiu: „skelbiame atstatant nepriklausomą Lietuvos valstybę“? Pabandykime bent trumpai prisiminti kiekvieną iš jų. Šiandien – apie spaustuvininką Saliamoną Banaitį.

Saliamonas Banaitis gimė 1866 m. liepos 15 d. Vaitiekupių kaime prie Sintautų (dabartiniame Šakių rajone) ūkininkų šeimoje. Įdomu tai, kad jo seneliai, pavarde Lever, buvo XIX a. į Lietuvą atsikėlę prancūzų kolonistai. Saliamonas mokėsi Sintautų pradžios mokykloje, Marijampolės gimnazijoje, tačiau mirus vyresniam broliui 1883 m. metė mokslus ir grįžo ūkininkauti. Tikriausiai įtakos tam turėjo ir paties Saliamono liga – daugelį tais laikais į kapus nuvariusi džiova. Tuometinis Sintautų valsčius buvo Rusijos imperijos pasienis – čia pat už Šešupės jau prasidėjo Karaliaučiaus sritis, kurioje buvo spausdinama draudžiama lietuviška spauda. Knygnešyste užsiiminėjo daugelis pasienio ūkininkų bei kunigų. S. Banaitis padėjo platinti „Aušrą“ ir kitus lietuviškus leidinius, draugavo su V. Kudirka bei spaustuvininku M. Jankumi, dažnai lankydavosi Ragainės ir Tilžės spaustuvėse. Susidomėjęs spaudos technologijomis, į Tilžę už savo pinigus pasiuntė kraštietį Stasį Dovydaitį mokytis spaustuvininko amato.

1900-1902 m. S. Banaitis mokėsi Peterburgo komercijos kursuose. 1904 m. carinė valdžia panaikino lietuviškos spaudos draudimą, S. Banaitis persikėlė gyventi į Kauną ir jau po metų atidarė pirmąją lietuvišką spaustuvę. Pradėjusi nuo paprastos rankinės spaudos mašinos po dešimties metų jo spaustuvė turėjo 3 elektrines spaudos mašinas ir linotipą, išleido 1,3 milijono ezempliorių lietuviškų knygų ir 1,7 milijono laikraščių.

Saliamonas Banaitis (centre) su savo spaustuvės darbuotojais, apie 1907 m.


Prasidėjus I pasauliniam karui leidybinės veiklos sumažėjo (nors spaustuvėje dienos šviesą išvydo net ir pogrindinės proklamacijos), o S. Banaitis ėmėsi kitos veiklos, buvo vienas aktyviausių Kauno lietuvių veikėjų, darbavosi Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti, bendradarbiavo lietuviškuose leidiniuose. 1915 m. Kauną užėmus vokiečiams jis išrūpino leidimą ir ėmėsi steigti pirmąją Kaune lietuvišką „Saulės“ gimnaziją bei 12 pradžios mokyklų. Lėšų labai trūko, bet S. Banaitis sugebėjo surinkti visą būrį be atlyginimo dirbančių mokytojų, surado mokykloms patalpas. Karui baigiantis, kaip ir daugelis to meto inteligentų, jis pasuko į politiką: buvo išrinktas Lietuvos Tarybos nariu (nuo krikščionių demokratų), o 1918 m. vasario 16-ąją antras (iš karto po pirmininkaujančio J. Basanavičiaus) padėjo savo parašą ant Nepriklausomybės akto. Tuo metu jam buvo 52-eji metai.

Politinė veikla Saliamono Banaičio nesužavėjo. Perleidęs spaustuvę šv. Kazimiero draugijai jau 1919 m. jis grįžo į gimtinę, tapo Šakių apskrities viršininku, sukvietė pirmus būrius šakiečių savanorių Lietuvai ginti (apie 120 vyrų), juos ilgą laiką išlaikė iš savo lėšų. S. Banaičio į Kauną atvestas būrys tapo vienu iš pirmųjų lietuviškos kariuomenės branduolių. Tuo pat metu S. Banaitis įsteigė Lietuvos prekybos ir pramonės banką, kurio lėšomis iš besitraukiančių vokiečių pripirko Lietuvos kariuomenei ginkluotės.

1919 m. S. Banaitis įkūrė Lietuvos žemdirbių sąjungą, iki 1923 m. redagavo ir leido sąjungos savaitraštį „Žemdirbių balsas“.

Nuolat idėjų kupinas S. Banaitis 1919 m. su keletu bendraminčių įsteigė Lietuvos garlaivių akcinę bendrovę ir ėmėsi remontuoti pirmus laivus. 1920 m. kovo 20 d. į pirmąjį reisą Kaunas-Jurbarkas išplaukę garlaiviai tapo viena iš svarbiausių tarpukario Lietuvos transporto priemonių. 1922 m. paskirtas Kauno autobusų stoties viršininku S. Banaitis išrūpino Vytauto prospekte sklypą ir pradėjo naujos autobusų stoties statybą – šis pastatas savo paskirtį atlieka iki šiol.

Saliamono Banaičio gyvenimo credo buvo: „Jei rūbai suplyš – susilopykit, jei batai prakiurs – susitaisykit, bet Lietuvai niekada pinigų negailėkit.“


Pasiaukojamas darbas atsiliepė S. Banaičio sveikatai. Į senatvę jis mažai su kuo bendravo ir po žmonos mirties vienas gyveno nedideliame kambarėlyje Ožeškienės gatvėje. Mirė 1933 m. gegužės 4 d. nuo skrandžio žaizdos kraujoplūdžio.

S. Banaičio žmonos Marijonos brolis kunigas Justinas Bonaventūras Pranaitis – Peterburgo akademijos vicerektorius, hebraistikos profesorius ir misionierius, lankęs 1863 m. sukilimo dalyvius lietuvius Sibiro tremtyje.

Sovietinė valdžia stengėsi bet kuriais metodais ištrinti S. Banaičio atminimą: jis neminimas sovietinio laikotarpio enciklopediniuose leidiniuose ir net jo tėviškės pamatai buvo sulyginti su žeme.

Šiame name Kauno Rotušės aikštėje buvo įsikūrusi Saliamono Banaičio spaustuvė

comments powered by Disqus

"Folkšokas 2017" - jau šį šeštadienį!!!

Logoshock2 Susitinkame rugpjūčio 19 d. 21.00 val. Klaipėdos Teatro aikštėje!
Skaityti daugiau »

Legendinis "Folkšokas" sugrįžta!

Logoshock Rugpjūčio 19 d., 21.00 val. Klaipėdos Teatro aikštėje griaudės "Folkšokas 2017"!
Skaityti daugiau »

Yra šalis - nėra pinigų? Nesąmonė! (2)

lampa Kiek Lietuvoje reikia valstybės tarnautojų, kad pakeistų elektros lemputę? Skaičiuojam: vieno vyr. specialisto, kuris lemputę laiko. Tada keturių specialistų, kurie suka stalą, ant kurio stovi vyr. specialistas.
Skaityti daugiau »

Siūlyk kandidatą!