Liberaliosios „Lietuvos žinios“ ir Jonas Vileišis

Prieš 104 metus (1909 m. birželio 19 d.) buvo pradėtas leisti vienas seniausių Lietuvos laikraščių – „Lietuvos žinios“. Atspindėdamas visuomenės liberaliąją mintį bei nuotaikas, šis laikraštis visada nuosekliai laikėsi demokratinės krypties ir išvarė gilią vagą Lietuvos visuomeninio, politinio ir kultūrinio gyvenimo plėtroje. Apie jį telkėsi tie nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjai ir visuomenės veikėjai, kurie buvo iš prigimties demokratai ir humanistai, kuriems rūpėjo padėti tvirtus demokratinius atgimusios Lietuvos gyvenimo pagrindus. Vienas iš tokių buvo „Lietuvos žinių“ steigėjas ir pirmasis redaktorius Jonas Vileišis. Pažymėtina, kad per visą „Lietuvos žinių“ amžių Jonas Vileišis buvo artimiausias jo globėjas ir bendradarbis, o jo profesionali publicistika dienraštį darė įdomesnį ir įtaigesnį.

Neišgelbėtos „Vilniaus žinios“

„Lietuvos žinių“ pasirodymą lėmė nesėkminga pirmojo lietuviško dienraščio „Vilniaus žinių“ gyvavimo pabaiga. Didžiojo Lietuvos kėlėjo Petro Vileišio (1851 – 1926) 1904 m. gruodžio 10 d. pradėtas leisti dienraštis buvo kulminacija lietuvių tautos ilgametės kovos už okupacinės rusų administracijos uždraustą lietuvišką žodį. Daugiau nei prieš šimtą metų carinės imperijos pavergta lietuvių tauta šiuo laikraščiu visam pasauliui pranešė, kad ji gyva, kad nuožmi rusinimo politika patyrė fiasco. Dienraštis davė stiprų impulsą tolesniam tautinio atgimimo jėgų konsolidavimui bei tautinės savimonės brandinimui. Per „Vilniaus žinias“ lietuvių visuomenę pasiekė naujos tautinio atgimimo gairės, kurias išryškino demokratinė anticarinė 1905 metų revoliucija, o paskelbė Didysis Vilniaus Seimas (1905 m. gruodžio 4-5 d). Deja, pasirodė, jog atgimstanti Lietuva dienraščiui dar nebuvo pribrendusi: stigo prenumeratorių; laikraštį ėmė plėšyti stiprėjanti visuomenės politinė diferenciacija; jis buvo nuostolingas ir beveik paleido vėjais Petrą Vileišį, kuris 1908 m. vėl išvyko į Rusiją statyti tiltų ir tiesti geležinkelių. „Vilniaus žinias“ bandė gelbėti Jonas Vileišis su savo bendraminčiais, tačiau nesėkmingai. Paskutinis, 1175-asis, dienraščio numeris išėjo 1909 m. kovo 17 d.

Praradimo paskatinti

Pirmojo lietuviško dienraščio užsidarymas buvo didelis praradimas tautiniam atgimimui ir lietuvių kultūrai. Jonas Vileišis, kaip ir jo bendraminčiai, gerai suprato, jog tautinio atgimimo plėtrai būtinai reikia liberalinės demokratinės krypties laikraščio, kurio puoselėjamos vertybės pasiektų pačius plačiausius visuomenės sluoksnius. Be to, reikėjo atsilyginti buvusiems „Vilniaus žinių“ prenumeratoriams. Šių motyvų skatinamas, Jonas Vileišis ir ėmėsi leisti „Lietuvos žinių“ laikraštį. Pradžioje „Lietuvos žinių“ laikraštis buvo leidžiamas du kartus per savaitę, 1913 metais – tris kartus. Redaktoriais buvo Jonas Vileišis ir Mykolas Šleževičius, vėliau už redakcijos vairo buvo ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Kazys Grinius, Jokūbas Šernas ir Jurgis Šaulys. Redakcijoje yra dirbę J. Strimaitis, Albinas Rimka, M. Markauskas, Feliksas Bugailiškis, A. Sugintas ir kiti. Laikraštyje bendradarbiavo tada jau žinomi lietuvių šviesuomenės veikėjai – Andrius Bulota, Petras Leonas, Gabrielius Žemkalnis-Landsbergis, K. Ralys ir kt. Jonui Vileišiui perleidus laikraštį Lietuvos demokratų partijos vadovybei, nuo 1909 m. lapkričio 24 d. jo leidėja rašėsi Felicija Bortkevičienė.

Plačiajai visuomenei

Kaip matyti iš „Lietuvos žinių“ to meto publikacijų, leidėjai stengėsi tenkinti kiek galint platesnių visuomenės sluoksnių poreikius. Buvo siekiama, kad dvasinio peno laikraštyje žmonės ieškotų ir rastų nepriklausomai nuo savo pažiūrų bei nusistatymų. Vėliau Jonas Vileišis taip apibūdins iki Pirmojo pasaulinio karo ėjusį laikraštį: „Leidžiamas vien tik Lietuvos demokratų, „Lietuvos žinios“ (...) niekuomet nenorėjo pasidaryti partiniu organu. „Lietuvos žinioms“ rūpėjo patenkinti ir suvienyti visi tie žmonės, kurie kovojo už žmogaus teisę kuo plačiausiai pasireikšti visuomenės gyvenime, už jos laisvę ir gerovę“ . Tam tikslui tarnavo atitinkami laikraščio priedai: moksleivių lavinimosi ir kitais jaunimui rūpimais klausimais rašė „Aušrinė“, švietimo ir lietuviškųjų mokyklų klausimus kėlė „Mokykla“, sveikatos ir higienos – „Farmacentų reikalai“.

Vis dėlto tam tikra dalis Lietuvos visuomenės, ypač katalikiškoji srovė, buvo nepatenkinta „Lietuvos žinių“ liberaline demokratine kryptimi. Piktesnieji šios srovės veikėjai laikraštį peikė už jo pasaulietišką dvasią, vadino jį socialistišku (cicilišku), t.y. bedievišku, ir smarkiai prieš jį agitavo.

Sustabdė karas ir okupacija

Nežiūrint į priešiškas agitacijas, 1914 m. sausio 14 d. išėjo pirmasis „Lietuvos žinių“ dienraščio numeris. Užrašas skelbė: „Politikos, visuomenės ir literatūros dienraštis“. Deja, Pirmojo pasaulinio karo įvykiai sustabdė vaisingai pradėtą darbą. Paskutinį „Lietuvos žinių“ dienraščio numerį redaktorius Jurgis Šaulys ir Jonas Vileišis išleido 1915 m. rugsėjo 18 d., rusams traukiantis iš Vilniaus ir artėjant vokiečių kariuomenei. Glaustoje publikacijoje „Naujas gyvenimo lapas“ redakcija pabrėžė: „Lietuvoje atsiveria naujas gyvenimo lapas“ ir paragino Vilniaus visuomenę „laikytis ramiai ir tvirtai, be jokių išsišokimų, kaip pridera seniems miesto piliečiams“.

Jurgis Šaulys vėliau savo atsiminimuose parašys: „Jau vokiečiams visai besiartinant prie miesto mudu su J. Vileišiu beveik vieni dar suskubava prirašyti ir išleisti paskutinį „Lietuvos žinių“ numerį. Jis buvo išplatintas vokiečiams jau žygiuojant Vilniaus miesto gatvėmis“ .

Dienraštis „Lietuvos žinios“ buvo atgaivintas nepriklausomos Lietuvos laikinojoje sostinėje 1922 m. vasario 16 d. Iki pirmosios sovietinės okupacijos ėjo kaip Lietuvos valstiečių liaudininkų partijos laikraštis.

Dar kartą „Lietuvos žinios“ buvo atkurtos baigiantis antrajai sovietinei okupacijai. Pirmasis atkurto laikraščio numeris išėjo 1990 m. sausio mėn. Leidėjai deklaravo, kad laikraštis „ugdys savarankišką dvasią, kuri buvo atimta iš mūsų, puoselės tautinę kultūrą, toleranciją, bendražmogiškąsias vertybes“.

Jonas Vileišis (1872–1942)

Lietuviškos spaudos bendradarbis (nuo 1894), leidėjas, redaktorius ir vienas jos platinimo organizatorių; daugelio draugijų, sąjungų, klubų steigėjas ir narys (nuo 1895); vienas Lietuvos demokratų partijos programos projekto (1902) autorių, vienas Lietuvių seimo Vilniuje (1905) organizatorių, Lietuvių konferencijos Vilniuje (1917) dalyvis, vienas Nepriklausomybės akto projekto autorių, vidaus reikalų ministras ir ministro pirmininko pavaduotojas (1918-1919), finansų ministras (1919), pirmasis Lietuvos valstybės įgaliotas atstovas JAV (1919–1921), pirmasis Kauno miesto burmistras (1921–1931), Valstybės Tarybos narys (nuo 1933). J. Vileišio darbai ir nuopelnai valstybei buvo įvertinti Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinu, kuriuo jis apdovanotas 1934 m. rugsėjo 8 d. Lietuvos teisininkų draugija 1940 m. sausio 27 d. išrinko J. Vileišį savo garbės nariu.

(Parengta pagal istoriko prof. Jono Aničo straipsnius. J. Aničo tyrinėjimų sritis – Šiaurės Lietuvos istorinės asmenybės: jų vaidmuo tautinio atgimimo judėjime (XIX a. pabaiga – XX a. pradžia), darbai Lietuvos valstybės atkūrimo ir stiprinimo baruose. Nuotr. Pirmasis „Lietuvos žinių“ numeris; Memorialinė lenta ant namo Vilniaus g. 25).