LDK istorija – nuostoliai vardan atvangos

1404.05.23 sudaryta Racionžo (dab. Lenkija, Kujavijos-Pamario vaivadija) sutartis tarp Vokiečių ordino ir Lenkijos Karūnos bei Lietuvos DK, nagrinėjusi Žemaitijos problemą ir sureguliavusi kuriam laikui trišalius santykius.

Susitikime dalyvavo visų trijų pusių vadovai: didysis ordino magistras Konradas fon Jungingenas, Lenkijos karalius ir Lietuvos aukščiausiasis kunigaikštis Jogaila bei Lietuvos DK Vytautas. Kryžiuočių ordinas, argumentuodamas Salyno sutarties (1398) nesilaikymu, Žemaitijos neperdavimu ordinui, tęsė agresiją prieš Lietuvos DK. Kartu kryžiuočiai užmezgė ryšius su į Lietuvos dk sostą pretenzijas keliančiu Švitrigaila, kurio nepatenkino Jogailos jam duota Vakarų Palenkė. Jie ėmė jį remti kaip pretendentą į Lietuvos sostą. Taip pat buvo ignoruojama ir popiežiaus Bonifacijaus IX bulė, oficialiai uždraudusi rengti kryžiaus žygius į Lietuvą.

Lietuvos DK patirdama didelius nuostolius, atlaikė kryžiuočių smūgius. Tačiau Vytautui labai kenkė Švitrigailos pretenzijos. Be to, Lietuvai reikėjo pagalbos įsitvirtinant rytinėse žemėse – Smolenske, siekta ir Novgorodo. O Lenkijos parama nebuvo itin didelė. Ji siekė atgauti kryžiuočių užimtą Dobrynės žemę.

1404.05.23 Racionžo sutartimi praktiškai išlaikytas „Salyno tonas“. Sutartyje buvo derinti trijų pasirašiusiųjų pusių interesai: Lietuvos DK pasižadėjo eilinį kartą Ordinui užleisti Žemaitiją, Lietuvos DK Vytautas įsipareigojo nepriglausti pabėgusių žemaičių ir pagelbėti ordinui prieš bet kokius priešus, išskyrus Lenkiją. Tuo tarpu už tai Ordinas pažadėjo tarpininkauti Lietuvos DK paimant į savo įtaką Smolenską ir Novgorodą. Lenkija gavo teisę iš Ordino už 40 000 auksinų išpirkti Dorynės žemes. Kartu apribotos Švitrigailos teisės: Vytautas gavo teisę iki gyvos galvos laikyti vakarinę Palenkę, kurią vasalo teisėmis gavo valdyti Švitrigaila. Pastarasis nebeteko vokiečių paramos ir atvykęs į Lietuvą pakluso jos didžiajam kunigaikščiui. Gdansko (Dancigo) klausimas liko neišspręstas.

Racionžo sutartis sudaryta 10 metų galiojo ir veikė iki pat Didžiojo 1409–1411 karo. Lietuvos DK gavo atvangą vakaruose ir galėjo pagerinti savo padėtį.

(Nuotr. Žemaičių vėlava ir Racionžo taikos sutarties teksto originalas; parengta pagal Lietuvos istorijos instituto informaciją)

Šioje nuotraukoje Vytauto Didžiojo metais (1930 m.) išleista knyga „Vytautas Didysis, 1350–1430“, tarp kurios autorių buvo istorikas prof. Zenonas Ivinskis. Tai labai įdomi, verta paminėjimo asmenybė. Zenonas Ivinskis (1908 m. gegužės 25 d. Telšių apskrityje – 1971 m. gruodžio 24 d. Bonoje, Vokietija) – Lietuvos istorikas medievistas, spaudos bendradarbis. 1925 m. įstojo ir 1929 m. baigė Lietuvos universiteto Filosofijos – teologijos fakulteto Istorijos skyrių, pagrindiniu dalyku pasirinkdamas Lietuvos istoriją, kurią visą gyvenimą tyrinėjo visapusiškai. Vienas iš žinomiausių jo darbų – studija „Vyskupas Merkelis Giedraitis ir jo laikų Lietuva”, kuri 1955 m. apdovanota „Aidų” žurnalo premija. Kitas premijuotas darbas – „Lietuvių tautos istorija”. Z. Ivinskis tyrinėjo ir krikščionybės istoriją. 1955 m. Niujorke jis išleido knygą „Šv. Kazimieras”. Profesorius yra išspausdinęs daugybę mokslinių straipsnių apie didžiuosius Lietuvos kunigaikščius, jų veiklos istorinę reikšmę. 1991 m. „Mokslo” spaustuvė išleido Z. Ivinskio „Lietuvos istoriją (iki Vytauto Didžiojo mirties)”.

Pasak, istoriko prof. habil. dr. Mečislovo Jučo, apsigynusio istorijos mokslų kandidato disertaciją „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XIV a. antroje pusėje – XV a. pradžioje ir lietuvių tautos kova už laisvę“, Zenono Ivinskio pažiūros buvo gana pragmatiškos. Jis (Ivinskis) kaip tik neigė romantizmą istorijos moksle, siekė perteikti mintį, kad istorija ieško mokslo priežastingumo, o ne vien domisi praeitimi. Tad kiekviena karta ir rašo savo istoriją. Ir iki tol daug kas rašė Lietuvos istoriją, o Z. Ivinskis suformulavo savotišką credo, kaip istoriją turi rašyti Lietuvos istorikas. Cituojant patį Ivinskį, pasak jo, pagrindinė lietuvio istoriko mintis turi būti: „kaip atsirado, išbujojo, silpo, atsigavo ir vėl buvo realizuota valstybingumo idėja lietuvių tautoje.“

Vytautas Didysis, Lietuvos kunigaikštis, Lietuvos didysis kunigaikštis, Čekijos karalius, Lietuvos karalius, (g. Senuosiuose Trakuose g. apie 1350 m. – m. 1430 m. spalio 27 d. Trakuose)

Įdomūs faktai apie LDK Vytautą:

Kodėl Didysis? Netrukus po Vytauto mirties, Lietuvoje susiformavo Vytauto kultas. Jis buvo laikomas didžiausiu kada nors valdžiusiu Lietuvos valdovu, jo vardas įkūnijo valdovo idealą. Lenkų kronikininkas Janas Dlugošas XV a. II pusėje rašė: „Mūsų laikais žmonės laikosi nuomonės, kad joks jo laikų kunigaikštis negalėjo prilygti Vytautui nei dosnumu, nei veiklumu. Jis pirmasis savo tamsią, silpną ir nežinomą tėvynę savo žygių šlove bei darbų garsumu išvedė į šviesą ir iškėlė. Po jo valdę kunigaikščiai nesugebėjo jos išlaikyti tokiame lygyje. Neabejotina, kad Lietuvos didybė buvo jo sukurta ir su jo mirtimi baigėsi“. Todėl jau XV amžiuje Vytautas pradėtas vadinti Didžiuoju. Pirmąją užuominą apie tai paliko nepalankiai Vytautą vertinęs Enėjas Silvijus Pikolominis, kurio teigimu Vytautas Didžiojo vardą pelnė dėl savo žiaurumo. Tuo tarpu Erazmas Ciolekas popiežiui Aleksandrui VI aiškino, kad savo darbais Vytautas pelnė pagarbą ir populiarumą, todėl Lietuvoje vadinamas Didžiuoju.

Asmenybė: Vytautas buvo neaukštas, energingas žmogus. Kalbėjo nedaug, bet reikšmingai, kartais mėgdavo pajuokauti. Nevartojo svaigalų, gėrė tik gryną vandenį. Buvo darbštus. Laisvalaikiu mėgo medžioklę ir šachmatus. Namuose buvo taupus, bet svečiams buvo vaišingas ir dosnus. Be lietuvių kalbos dar mokėjo rusų, vokiečių, lenkų, lotynų ir totorių kalbas.

Nuotraukoje Vytauto Didžiojo paminklas, Bardiškiai, Pakruojo raj. Įdomi šio paminklo istorija: Vytauto Didžiojo paminklas jaukiai įsiterpęs tarp Bardiškių kaimo trobų, sukurtas 1930 m., per patį paminklų Vytauto 500-osioms metinėms paminėti statymo vajų. Idėja, kiek mena seni žmonės, kilo stambiems ūkininkams Poželoms, komunisto Karolio Poželos tėvams, kurie sušnekę su kaimynais, kad reikėtų pastatyti kaime paminklą. Pažadėjo išskirti žemės. Paminklą nutarta statyti Juozo Poželos žemėje, kitoje kelio pusėje, beveik prieš pat jų sodybą. Iš viso tuo metu Bardiškiuose buvo 11 stambių ūkininkų, valdžiusių 40-70 ha. žemės. Taip ūkininkų iniciatyva, knygnešys Ignas Lapinskas surado skulptorių Antaną Nesavą jis ir pastatė paminklą, kuris stovi iki šių dienų.