Lai skamba brangiausi žodžiai

„Lietuva, Tėvyne mūsų, Tu didvyrių žeme, Iš praeities Tavo sūnūs Te stiprybę semia <...>“ – 1898-taisiais metais rašė mūsų tautos dainius Vincas Kudirka. Tuo metu dar niekas nenumanė, kad šios eilės, autoriaus išspausdintos dvimėnesiniame (1898 m. lapkričio-gruodžio mėn.) literatūros, politikos ir mokslo laikraštyje „Varpas“ (Nr. 6), įgaus mūsų tautai ypatingą reikšmę.

Netrukus V. Kudirkos „Tautišką giesmę“ imta giedoti lietuviškuose susibūrimuose, vakaruose. O lygiai prieš 108-nerius metus, 1905 m. birželio 6-tąją pirmą, pirmą kartą mūsų istorijoje „Tautiška giesmė“ buvo sugiedota viešai Vilniaus miesto teatre surengtame lietuvių vakare.

Nuo 1917 m. ją imta giedoti viešose politinėse demonstracijose, susirinkimuose ir suvažiavimuose, 1917–1918 m. kūrinio žodžius ir muziką buvo siūlyta pakeisti, tačiau 1919 m. „Tautiška giesmė“ patvirtinta Lietuvos himnu.

Lietuvos himnas, kartu su visa mūsų istorija, išgyveno daug negandų. Po 1940 m. Sovietų okupacijos himnas buvo uždraustas, vietoj jo buvo atliekamas „Internacionalas“, vėliau 1944 m. „Tautiška giesmė“ buvo atkurta kaip Lietuvos SSR himnas. Po kelerių metų (1950 m.) sukūrus naująjį LSSR himną, už „Tautiškos giesmės“ atlikimą buvo persekiojama ir baudžiama. 1988 m. Lietuvos Nepriklausomybės priešaušryje himnu vėl tapo „Tautiška giesmė“.

Vincas Kudirka (1858–1899 m.) – gydytojas, rašytojas, laikraščio „Varpas“ redaktorius, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų bei, svarbiausia, Lietuvos himno autorius. V. Kudirka rašė eiles, satyras, straipsnius bei vertė dramas. Jis pasižymėjo kaip talentingas rašytojas, kritikas, lietuvių tautosakos rinkėjas ir vertėjas. Didžiąją savo kūrybos dalį skelbdavo laikraštyje „Varpas“. Varšuvos universitete baigė medicinos mokslus, tačiau visą savo laiką skyrė lietuvos literatūrai, spaudai, tautinei-patriotinei veiklai.

 1898 m. „Tautiškos giesmės“ versija skamba kiek kitaip nei šiandieninė:

***

Lietuva, Tėvyne mūsų

Tu didvyrių žeme,

Iš praeities Tavo sūnūs

Te stiprybę semia.

Tegul Tavo vaikai eina

Vien takais dorybės

Tegul dirba ant naudos tau

Ir žmonių gėrybės.

Tegul saulė Lietuvoj

Tamsumas prašalina,

Ir šviesa, ir tiesa

Mūs žingsnius telydi.

Tegul meilė Lietuvos

Dega mūsų širdyse,

Vardan tos Lietuvos

Vienybė težydi!

***

„Tautiškoje giesmėje“ V. Kudirka tarsi nurodo kelią, kaip atgaivinti tautos savastį ir savimonę, kalba apie dalykus, kurie jungia ir suburia tautą į vieną didelę bendruomenę. Tautinę savimonę jau 115 metų kursto giesmės eilėse slypintys priesakai gerbti ir nepamiršti savo tautos ir valstybės praeities bei tradicijų, ugdyti dorovingumą mūsų mintyse, jausmuose, poelgiuose bei žodžiuose, nesavanaudiškos tarnauti savo šalies ir tautos gerovei. „Tautiškoje giesmėje“ minima saulė – tai ne tik šviesa ir šiluma, bet ir dievybės aspektas (mūsų senieji protėviai saulę matė kaip aukščiausiąjį dieviškąjį aspektą), o tiesa, meilė ir vienybė – tai teisingos ir vieningos tautos vertybės.