Kas per Žolines nesueina krūvon, tie bus biedni

Rugpjūčio 15-oji – Žolinė kitaip dar vadinama švč. Mergelės Marijos ėmimo Dangun švente. Tai iš dalies katalikiška, iš dalies pagoniška šventė, ji žymi vasaros ir rudens sandūrą. Senovės lietuviams Žolinė buvo atsisveikinimo su želmenimis ir gėlėmis diena.  Javai jau nupjauti ir suvežti, uogos ir vaisiai surinkti, privirta uogienių. Moterys šią dieną rinkdavo gražiausias laukų gėleles, vaistažoles, dėkodavo Žemei už derlių ir grožį. Ūkininkai iškepdavo duonos iš šviežio derliaus ir padarydavo alaus, giros. Žolinių švęsti susirinkdavo visa giminė, buvo prisimenami ir giminės mirusieji. Buvo tikima – kas neateis kartu švęsti per Žolinę, bus neturtingas.

Romėnai šią dieną garbindavo deivę Dianą, graikai – Artemidę. Šios deivės buvo laikomos augalų ir gyvūnų globėjomis. Aptinkama žinių, kad 500 m. prieš Kr., rugpjūčio 15 dieną buvo atidaryta deivės Dianos šventykla Romoje, ant Avetino kalvos. Lietuvoje įvedus krikščionybę, ši šventė sutapatinta su Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena. Pasakojama, kad Jėzaus motinos Marijos mirties apaštalai budėjo prie jos kapo. Petras išvydo, kaip Marija prisikėlė iš numirusiųjų ir Viešpats ją paėmė į dangų. Atidarę patikrinti karstą, apaštalai Marijos kūno neberado - karste buvo tik daugybė gražių gėlių...

Mūsų Žolinių tradicijos

Vienas įdomiausių šventės atributų – Žolinės puokštė, į kurią senovėje buvo dedama kuo daugiau ir kuo įvairiausių augalų. Žolinių puokštė dažnai lyginama su pasaulio medžiu. Į ją buvo dedama kietis, diemedis, vaistingieji augalai, avižų stiebelių, jurginų žiedų. Senoliai sakydavo, jei tą dieną rankose neturėsi gėlių, tai tą dieną velnias įduos savo uodegą į rankas, tad visi ką nors atsinešdavo – daržovių, sodo vaišių. Pašventinta tokia puokštė įgaudavo didelę simbolinę reikšmę: šventintos daržovės būdavo padalijamos šeimos nariams, jų duodavo ir gyvuliams, mat buvo tikėta, kad taip bus atbaidomos ligos, piktosios jėgos. Likusi puokštės dalis būdavo išdžiovinama ir visus metus laikoma troboje labai garbingoje vietoje – dažniausiai prie šventųjų paveikslų. Protėviai tikėjo, kad šventintos žolės gali apsaugoti namus nuo įvairių negandų, tad užėjus perkūnijai, šventinta puokšte pasmilkydavo namus. Senovėje kai kuriuose šalies regionuose gyvavo paprotys džiovintus augalus iš žolinių puokštės dėti į pagalves ar net įkapes, manyta, jog šventintas augalas atneš ramybę nugins šalin piktas dvasias. Žolinių puokštėje išdžiūvusius javus vėliau ūkininkai pakasdavo į žemę tikėdami, kad kitąmet tame sklype derlius bus dar geresnis. Bažnyčioje šventinami ir šiųmečiai javai, iš kurių paskui specialiu ritualu kepama duona: naujojo derliaus miltų tešlos paplotėliai svaidomi iš rankų į rankas per ugnį, kol iškepdavo.

Per Žolines svarbu ne tik žolynų šventinimas, bet būtina susitikti ir su artimaisiais. Liaudies išmintis sako: kas per Žolines nesueina krūvon, tie bus biedni. Liaudies šventės skiriamos ne tik pagerbti senosios kultūros palikimui, bet ir puoselėti šių dienų visuomenės vertybes, kaime dar esama išlikusių tradicijų, o miesto žmonės susvetimėję, o juk kaimynų susitikimas, pabendravimas nereikalauja labai daug laiko ar kitų išteklių.

Šiuo metu jau beveik pamiršta tradicija – vadinama „naujienų diedais“. Įdomu tai, kad per Žolinę buvo laikytasi panašių papročių kaip ir per kūčias – gaminti patiekalai, kuriais vaišindavosi susirinkusi giminė. Iš naujo derliaus buvo gaminama dvylika patiekalų, kepama duona, ragaišis, bandelės, bulvės, visa, kas užauginta. Vaišintis sueidavo giminės. Uždegdavo žvakę ir leisdavo ją per rankas apie stalą, nešdavo aplink valgius. Visi vaišindavosi, o ko šeima ar giminės nesuvalgydavo atiduodavo elgetoms ar žmonėms, kurie galbūt neturėjo, kur užsiauginti vaisių ar daržovių. Taip buvo pagerbiami protėviai.

Neatsiejama Žolinių šventės dalis – lietuvių liaudies dainos, skirtos padėkoti motinai Žemei už dosnumą, liaudiški šokiai ir žaidimai. Mūsų dienomis Žolinės švenčiamos ne tik tikinčiųjų bendruomenėse, bet didelio susidomėjimo sulaukia įvairių liaudies etnografijos muziejų organizuojamos šventės, kur prisimenami senieji amatai, folkloras, ragaujami tradiciniai lietuviški patiekalai.

(A. Barzdžiaus, Fotofolia ir Lietuvos liaudies muziejaus archyvo nuotr.)