ĮSPŪDINGA! Lietuvių kalba mena senuosius laikus

Visi žinome patarlę „DIEVAS DAVĖ DANTIS, DIEVAS DUOS DUONOS“. O štai ta pati patarlė užrašyta sanskrito kalba: DEVAS ADADAT DATAS, DEVAS DASYATI DHANAS.

Sanskritas – senovinė indų liturginė kalba, naudota dvasininkų. Sanskrito ištakos fiksuojamos 2000-1500 m. pr. Kr., šia kalba užrašyti seniausi indų liturginiai tekstai – Vedos. Išminčių ir žynių naudota kalba šiuo metu laikoma mirusia, kaip ir lotynų kalba Europoje.

Palyginkime kai kurių lietuviškų ir sanskrito žodžių skambesį:

Panašumų turi ir abiejų kalbų morfologijos. Kas tai? Atsitiktinumas? Ar tai reiškia, jog mūsų protėviai atsikraustė čia iš pačios Indijos? Mokslininkai fenomeną aiškina paprasčiau: artimi giminaičiai su indais jaustis neturėtume. Tačiau abi kalbos kilusios iš tos pačios labai seniai gyvavusios indoeuropiečių prokalbės, per tūkstantmečius sugebėjo išlikti nepasikeitusios, archaiškos, todėl iš prokalbės paveldėti kalbų elementai – ne atsitiktinis skambesio sutapimas. Nekeista, kad buvo išsaugotas uždaros liturginės žynių kalbos – sanskrito – grynumas. Užtat daug įdomiau, kaip tą archaiškumą pavyko išsaugoti lietuviams, per amžius gyvenantiems didelių tautų (ir kalbų) judėjimo sankryžoje? Tuo tikrai galime didžiuotis!