Iš istorijos puslapių: Astravo sutartis

1392 m. rugpjūčio 3 d. (kitais šaltiniais – 4 ar 5 d.) sudaryta Astravo sutartis, pagal kurią Vytautas tapo faktišku Lietuvos vadovu. Vytauto dėka XV a. pr. LDK tapo didžiausia ir galingiausia regiono valstybe.

1386 m. Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, iškilo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdymo klausimas. Vytautas buvo nepatenkintas, kad Jogaila savo vietininku paskyrė brolį Skirgailą, todėl paprašė karinės ir politinės Ordino paramos, suartėjo su Maskva. Norėdamas išsaugoti Lenkijos sostą ir nutraukti Gediminaičių dinastijos karą, Jogaila Astravo sutartimi pasiūlė Vytautui taiką ir LDK vietininko pareigas. 1392 m. Astrave (Ostrow), Mozūrijoje Vytautas susitaikė su Jogaila. Rugpjūčio 4 d. čia buvo sudarytos dvi sutartys, iš kurių vieną pasirašė Jogaila ir Vytautas, o kitą – jų žmonos Jadvyga ir Ona. Sutartimi buvo baigtos tarpusavio kovos. Vytautas atgavo Trakų kunigaikštystę ir kitas iš tėvo paveldėtas žemes. Pažadėjęs, kad liks Jogailos vasalu, tapo jo vietininku ir gavo Vilnių. Taigi faktiškai Vytautas tapo didžiuoju kunigaikščiu, nors oficialiai juo buvo tik nuo 1401 m. Vilniaus – Radomo aktų. Visa LDK, išskyrus likusio įkaitu Žygimanto žemes, po Vytauto mirties turėjo atitekti Lenkijos karūnai.

Vytautas didysis – Lietuvos didysis kunigaikštis (1392-1430 m.), kurio dėka XV a. pr. LDK tapo didžiausia ir galingiausia regiono valstybe. Vytautas apgynė Lietuvą nuo kryžiuočių ordino agresijos ir sukūrė modernios krikščioniškos monarchijos pagrindus: sustiprino bajorijos luomą, jo proteguojami plėtojosi prekiniai-piniginiai santykiai valstybės viduje ir ryšiai su užsieniu, sukurta pinigų sistema, kaldinamos lietuviškos monetos, susiformavo valstybės simbolika: pradėtas naudoti herbas, vėliau pavadintas Vyčiu. Tautos sąmonėje įsitvirtino, kad lietuviai sukūrė valstybę, už kurios likimą jie yra atsakingi. Tautos valstybingumo jausmas – istoriškai svarbiausias Vytauto epochos rezultatas. 1429 m. Lucko suvažiavime iškelta Vytauto karūnavimosi idėja, tačiau ją įgyvendinti sutrukdė staigi jo mirtis.

Vytautui mirus, didžiuoju kunigaikščiu Jogaila pripažino savo brolį Švitrigailą. Tai sukėlė atvirai priešišką lenkų politikų reakciją. Jų kurstomas, Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis įvykdė karinį perversmą ir nuvertė Švitrigailą. LDK suskilo į dvi konfrontuojančias stovyklas: vieni ketino su Švitrigaila ir baltarusių bei ukrainiečių feodalais kovoti prieš Lenkiją dėl nepriklausomybės; kiti drauge su Žygimantu ruošėsi pripažinti Lenkijos karaliaus valdžią ir pasidalyti su lenkų feodalais užgrobtas ukrainiečių žemes. Lemiamos kautynės tarp abiejų pretendentų į sostą buvo Pabaisko mūšis (1435 m.). Švitrigailos pusėje buvo baltarusių, totorių pulkai, Livonijos ordino kariuomenė; Žygimanto – lietuvių bajorai ir Lenkijos kariuomenė. Žygimantas sutriuškino Švitrigailą, o tuo pačiu ir Livonijos ordiną. Buvo pasirašyta Bresto taika (1435 m.), kuria Ordinas įsipareigojo nebesikišti į LDK vidaus reikalus.

Žygimantas nesėkmingai bandė atsikratyti Lenkijos feodalų globos, stiprinti krašto valdžią, apriboti sričių kunigaikščių teises, tačiau didžiojo kunigaikščio autoritetas smuko, atsinaujino vidaus karai. Žygimantą nužudė sąmokslininkai. Po jo mirties Lietuvos kunigaikščiu buvo išrinktas trylikametis Jogailos sūnus Kazimieras. Jam tapus Lenkijos karaliumi, Lietuvą jo vardu ėmė valdyti Ponų taryba.

(Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto portretas. XVII–XVIII a. A.Lukšėno nuotr.; Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų Vytis, išaustas Vavelio pilies gobelene, Krokuvoje; Dailininko Jono Mackevičiaus 1934 m. paveikslas „Vytautas Didysis Lucko suvažiavime“).