Gyvybė vardan laisvės

Gegužės 14-oji minima kaip Pilietinio pasipriešinimo diena. Prieš 41-nerius metus didžiulį rezonansą Lietuvos visuomenėje, ypač tarp jaunimo, sukėlė 1972 m. gegužės 14 d. devyniolikmečio jaunuolio Romo Kalantos pasirinkta drastiška politinio protesto forma – politinė savižudybė.

Kauno muzikinio teatro sodelyje jis apsipylė benzinu ir, kaip liudija mačiusieji, sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, padegė save. Jo užrašų knygelėje liko įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“.

Įvykis sukėlė LKP ir KGB pareigūnų paniką. TSR Lietuvoje tai buvo precedento neturintis atvejis (panašūs įvykiai buvo užfiksuoti Čekoslovakijoje) Prahos pavasario metu, tačiau buvo kruopščiai slepiami). Gegužės 18 d. rengtas laidotuves KGB privertė dviem valandomis paankstinti, kad žmonės nespėtų susirinkti. Tada link R. Kalantos namų Panerių gatvėje traukusi jaunimo minia plūstelėjo į Laisvės alėją. KGB ataskaitų duomenimis, per abi dienas į gatves išėjo per 3 tūkst. demonstrantų. Jiems malšinti sutelkta per 7 tūkst. draugovininkų, milicininkų, kareivių. Protesto akcijos dalyviai buvo gaudomi, nukerpami plikai, tardomi, mušami, atimami jų dokumentai, aktyvesnieji – įkalinami. Kai kurie buvo išvežti ir paleisti už kelių dešimčių kilometrų.

Masinės demonstracijos, smurtas ir areštai truko dvi dienas, neramumai nuslopinti tik gegužės 19 d. Buvo suimti 402 asmenys, 33 iš suimtųjų patraukti administracinėn atsakomybėn, šešių laukė baudžiamosios bylos, kalėjimas. Pagrindiniai eitynių organizatoriai nuteisiami ne kaip politinių riaušių rengėjai, bet kaip chuliganai ir „asocialūs elementai“ – taip buvo dangstoma „kova su hipiais“ – per patį sovietmetinės stagnacijos suvešėjimą kiekvienas hipių gyvenimo būdą dievinąs džinsuotas, plačiakelnis, ilgaplaukis jaunuolis avansu buvo vadinamas santvarkos priešu. Demonstracijose dalyvavo ir aplinkinių miestų bei miestelių jaunimas.

R. Kalanta oficialiai pripažintas psichikos ligoniu, tačiau 1989 m. posėdžiavusios komisijos, trūkstant paprastų įrodymų, galiausiai Kalantą pripažino psichiškai sveiku. Aštuonerius metus tėvai negalėjo ant sūnaus kapo pastatyti paminklo – draudėjai tikino, esą liaudies priešas nevertas pagarbos. Paminklas Romainių kapinėse iškilo tik 1982 m.

Po „Kauno pavasario“ praėjus 15 metų, 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje, prie Adomo Mickevičiaus paminklo, Lietuvos laisvės lygos pastangomis buvo surengtas pirmas viešas mitingas okupuotoje Lietuvoje. Paminėtos Molotovo–Ribbentropo sutarties metinės ir pirmą kartą atvirai iškeltas tebesitęsiančios Lietuvos okupacijos klausimas. Už tai daugiau kaip 80 mitingo dalyvių buvo KGB ir partinių struktūrų persekiojami bei terorizuojami.

Šie 1972 ir 1987 m. įvykiai nužymėjo naujas Lietuvos pabudimo ir atgimimo ribas. Pilietinis pasipriešinimas okupaciją lydėjusiam melui, prievartai, prisitaikėliškumui ir abejingumui įsirėžė į žmonių sąmonę ir tapo galingiausiu atgimstančios Lietuvos ginklu.

Drastiškas Kalantos poelgis pagyvyno antitarybines nuotaikas krašte, suteikė vilties, kad įmanoma pasiekti nepriklausomybę. Užsienyje gyvenantys lietuviai rengė minėjimus, leido knygas, pašto ženklus, statė paminklus ir kitus atminimo simbolius bendruomenių susibūrimo vietose. R. Kalanta virto nacionaliniu didvyriu. 1972 m. birželio mėn. naktį kelio Kaunas – Klaipėda paplentėje, netoli Ariogalos, ant Dubysos šlaito, slapta pastatytas metalinis kryžius su užrašu: „Romui Kalantai, pasiaukojusiam už Lietuvą“. Pasitelkę techniką, netrukus valdžios atstovai paminklą sunaikino.

(Už informaciją dėkojame Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui; VDU Lietuvių išeivijos instituto nuotr./1972-ųjų įvykiai sulaukė didelio atgarsio ir už Atlanto).

Romas Kalanta (1953 m. vasario 22 d. Alytuje – 1972 m. gegužės 15 d. Kaune) – lietuvių disidentas, pagarsėjęs savo susideginimu protestuojant prieš TSRS valdžią Lietuvoje. Palaidotas Romainių kapinėse.

1963 m. R. Kalantos šeima iš Alytaus persikėlė į Kauną. Tėvas, karo su Vokietija dalyvis, buvo įstojęs į komunistų partiją, dirbo Kauno politechnikume, mama –prekyboje. 1971 m. R. Kalanta turėjo baigti Kauno 18-ąją vidurinę mokyklą, bet neišlaikęs keleto egzaminų, perėjo į vakarinę mokyklą, dirbo kultūrinių prekių fabrike „Aidas“. Buvo apsiskaitęs, rašė eilėraščius, sportavo, grojo gitara, domėjosi hipių judėjimu.

1972 m. gegužės 14 d. Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš tarybinį režimą, apsipylė benzinu ir užsidegė. Arčiau buvusieji dar bandė gesinti liepsnojantį jaunuolį, bet atskubėjusi greitoji medicinos pagalba į ligoninę nuvežė jį jau be sąmonės. Po keturiolikos valandų, gegužės 15 d. 4 val ryto, vaikinas mirė.

2000 m. liepos 4 d. R. Kalanta apdovanotas (po mirties) Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. 1990 m. pastatytas dokumentinis filmas „Fontano vaikai“ (rež. Raimundas Banionis ir Andrius Šiuša); parašytos knygos: Juozo Grušio-Žilvinio „Po ugnies ženklu“ (1999 m.), „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“ (2002 m.), Gintauto Iešmanto poezijos knygelė „Kauno elegija“ (1997 m.). 2002 m. gegužės 14 d., dalyvaujant Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui, atidengtas žūties vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“ ir įrašas grindinyje: „Romas Kalanta 1972“ (skulpt. Robertas Antinis jaunesnysis, arch. Saulius Juškys).