Diena, parodžiusi pasauliui, kad mokame kovoti

1941 m. birželį Sovietų Sąjungos – Vokietijos pasienyje sklandė artėjančio karo nuojauta. Kaip niekada anksčiau, Lietuva, užgniaužusi kvapą, laukė šio karo. Nugriaudėjus pirmiesiems karo aidams, lietuviai stojo į kovą su raudonuoju okupantu. Tai buvo ginkluotas Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vadovaujamas sukilimas siekant atkurti Lietuvos nepriklausomybę. Tada prieš agresorių – sovietų okupantus – jų nusikaltimų tautai ir žmogiškumui paskatinta sukilo visa tauta: kariai, moksleiviai, studentai, mokytojai, šauliai ir visi dori žmonės, kuriems laisvė buvo didžiausia vertybė. Iš visų SSRS pavergtų tautų sukilo tik Lietuva. Tai parodė pasauliui lietuvių valią kovoti dėl Tėvynės laisvės!

1941 m. birželį, sovietų okupuotoje Lietuvoje vykstant masiniams mūsų tautiečių trėmimams (apie tai plačiau pasakojama „Yra šalis“ straipsnyje „Nepamirštama skriauda tautai“), Lietuvą apskriejo slaptai perduodama žinia, kad birželio 16-26 dienomis galįs prasidėti karas tarp Sovietų sąjungos ir Vokietijos. Tų metų birželio 15 d. Lietuvos miestus, miestelius ir net kai kuriuos kaimus pasiekė Lietuvos aktyvistų fronto pasiuntiniai iš Kauno, kurie centrinei vadovybei pavaldžioms pogrindžio grupėms perdavė įsakymą pereiti į nelegalią padėtį, apsiginkluoti, slapstytis ir laukti signalo.

Ir iš tiesų, kaip ir buvo įtarta, 1941 m. birželio 22 d. Vokietija galingu žingsniu įsiveržė į Sovietų sąjungą. Prasidėjo fiurerio ilgai planuota karinė operacija „Barbarosa“ prieš sparčiai iki tol besiplėtusią, Baltijos ir kitas šalis okupavusią Sovietų sąjungą.

Vokiečių puolamiems sovietams sunkiu metu staigmeną pateikė ir lietuviai, pačią pirmą karo dieną netikėtai ir nuožmiai sukilę prieš raudonuosius okupantus. LAF organizuotas sukilimas visoje Lietuvoje vyko savaitę laiko (birželio 22-28 d.). Apie lietuvių sukilimo faktą, nepaprastai nemalonų Kremliaus valdovams, pačią pirmąją dieną nenoriai per Maskvos radiją visam pasauliui pranešė pats SSRS užsienio reikalų ministras M. Molotovas, išplūsdamas sukilėlius ir visą lietuvių tautą.

Mūsų tautos istorijoje būta daug sukilimų, tačiau Birželio sukilimas buvo pirmasis nepaprastai brangia kaina atsiėjęs, bet užsibrėžtą tikslą bent laikinai pasiekęs sukilimas. Sukilimo ideologas, buvęs Lietuvos pasiuntinys Vokietijoje Kazys Škirpa savo veikale „Sukilimas“ (Vašingtonas, 1973 m.) svarbiausiais sukilimo uždaviniais laikė:

1. Nuplauti gėdą už 1940 m. birželio 15 d. sugniuždymą be pasipriešinimo šūvio (apie tai plačiau pasakojama „Yra šalis“ straipsnyje „Nepamirštama skriauda tautai“).

2. Iš naujo su ginklu rankose parodyti ir Lietuvos draugams, ir jos priešams lietuvių tautos valią siekti laisvės ir teisės į valstybinę nepriklausomybę.

3. Visiems laikams atskleisti Maskvos melą apie Lietuvos tariamą savanorišką įsijungimą 1940

metais į Sovietų Sąjungą.

Sukilėliai greitai užėmė Kauną, kitose Lietuvos dalyse pradėjo veikti partizanų būriai, kurie apšaudė besitraukiančius raudonarmiečius ir į savo rankas perėmė valdžią. Birželio 23 dieną, 9 val. 28 min., per Kauno radiofoną vienas iš sukilimo organizatorių Leonas Prapuolenis paskelbė tautai ir pasauliui: „Susidariusi laikinoji vėl atgimstančios Lietuvos vyriausybė šiuo pranešimu skelbia atstatanti laisvą ir nepriklausomą Lietuvos valstybę. Prieš viso pasaulio tyrąją sąžinę jaunoji Lietuvos valstybė entuziastingai pasižada prisidėti prie Europos organizavimo naujais pagrindais. Žiauraus bolševikų teroro iškankinta lietuvių tauta ryžtasi kurti savo ateitį tautinės vienybės ir socialinio teisingumo pagrindais“. Nepriklausomybės deklaracija kelis kartus buvo pakartota lietuvių, vokiečių ir prancūzų kalbomis, buvo paskelbta Laikinosios vyriausybės sudėtis ir sugrotas Lietuvos himnas.

Šis 1941 m. birželio sukilimas buvo išsivaduojamoji lietuvių tautos akcija, brandinta nuo pat pirmų sovietinės okupacijos dienų. Suderinus sukilėlių ir vokiečių kariuomenės veiksmus buvo galima pasiekti geresnių rezultatų atakuojant sovietinę kariuomenę, dezorganizuojant jos užnugarį, užimant ar blokuojant tiltus, kelių ir geležinkelio mazgus ir kitus svarbius objektus. Tačiau dėl savo tautinio išsilaisvinamojo pobūdžio sukilimas ir visa LAF veikla neatitiko nacistinės Vokietijos grobikiškų okupacinių planų Lietuvos atžvilgiu. Lietuvių pogrindį mėginusi kontroliuoti Reicho saugumo tarnyba buvo politinio saugumo struktūra, todėl ją labiau domino politinė okupuotos Lietuvos padėtis nei kariniai taktiniai uždaviniai. Sukilimas buvo politiškai, morališkai ir organizaciniu požiūriu pribrendęs kaip lietuvių politinės valios pareiškimas ir politinio pasitikėjimo savo jėgomis aktas. Niekas negalėjo garantuoti, kaip pasiseks realizuoti savo politinius siekius, kiek pareikalaus aukų pats sukilimas, kaip paklus Lietuvos visuomenė pagrindiniams sukilimo ir Lietuvos Laikinosios Vyriausybės siekiams ir interesams. Visa atsakomybė gulė ant vyriausybės pečių. Ji tą atsakomybę prisiėmė, tačiau iš karto susidūrė su nacių iš principo priešiška Lietuvos suverenitetui nuostata. Reichas nepripažino Nepriklausomybės atkūrimo deklaracijos ir draudė ją realizuoti. Ištrūkusi iš sovietų okupacijos, Lietuva buvo perimta vokiečių valdžion.

Prasidėjęs karas neleido suskaičiuoti, kiek Lietuvoje iš viso būta sukilėlių. Literatūroje pateikiami skaičiai svyruoja nuo 10 iki 100 tūkst. Tiksliai nežinoma, kiek žuvo ir kiek buvo sužeista. Bostono „Lietuvių enciklopedijos“ duomenimis, žuvo 2,7 tūkst. sukilėlių, kalėjimuose nužudyta per 1,5 tūkst. kalinių ir sužeista per 4 tūkst. žmonių.

Leonas Prapuolenis (1913-1972) –Lietuvos ekonomistas, politinis bei visuomenės veikėjas, 1941 m. birželio sukilimo vadas. Gimė Kybartuose ūkininkų šeimoje, studijavo Vytauto Didžiojo universitete. Taip pat baigė Karo mokyklą, buvo aktyvus ateitininkas. 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, L. Prapuolenis buvo pagrindinis ryšininkas tarp Kauno ir Vilniaus LAF štabų, tačiau žlugus Vilniaus štabui, tapo LAF vadovu ir vykdė LAF įgaliotinio prie Laikinosios vyriausybės pareigas. Prasidėjus Birželio sukilimui, L. Prapuolenis, kaip sukilimo vadas, per sukilėlių užimtą Kauno radiofoną paskelbė Nepriklausomos Lietuvos atstatymo deklaraciją. 1941 m. rugsėjį buvo suimtas ir išvežtas į koncentracijos stovyklą. Vėliau išlaisvintas iš jos, tačiau be teisės gyventi Lietuvoje. Pasitraukęs į vakarus, L. Prapuolenis tęsė aktyvią veiklą Lietuvos išlaisvinimo iš okupacijos klausimais. Bendradarbiavo su laikraščiu „Į Laisvę“, dirbo Vyriausiajame Lietuvos išlaisvinimo komitete, buvo Lietuvos fronto bičiulių sąjūdžio vicepirmininkas.  Vėliau persikėlė į Čikagą, kur toliau aktyviai dalyvavo išeivijos lietuvių organizacijų veikloje. Vytauto Didžiojo universiteto pastate 2009 m. buvo atidengtas Birželio sukilimo vadų portretų skulptūrinis bareljefas, kuriame įamžinti svarbiausi Lietuvos aktyvistų fronto vadovai, tarp kurių ir L. Prapuolenis. 2001 m., praėjus beveik 30 metų po mirties, Leonas Prapuolenis buvo įvertintas Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, už didvyrišką narsą ir ištvermę ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę.