Demokratijos priešaušrio skleidėjas

Prieš 87-erius metus, 1926-ųjų birželio 7-tąją, trečiuoju Lietuvos Respublikos Prezidentu išrinktas Kazys Grinius – politikas, kurį tikslinga laikyti vienu iš Demokratijos pradininkų Lietuvoje.

Kazys Grinius – Lietuvos politikas, visuomenės ir kultūros veikėjas, humanistas, vienas pirmųjų Lietuvos demokratų, gydytojas, švietėjas, visuomenės sveikatos aktyvistas, publicistas. Vienas iš Valstiečių liaudininkų sąjungos lyderių, vienas varpininkų organizacijos vadovų, vienas Lietuvos demokratų partijos programos autorių (1906 m.). K. Grinius kaip visuomenės veikėjas ir politikas daugiausiai dėmesio skyrė sveikatos apsaugos klausimams, gindavo tautinių mažumų apsisprendimo laisvę bei pilietines teises bei aktyviai vykdė švietėjišką veiklą.

Gimė 1866 m. gruodžio 17 d. Marijampolės aps. Sasnavos vls. Selemos Būdos kaime. Pradinę mokyklą lankė Oškinėje, Lymarkuose, Marijampolėje. Baigė Marijampolės gimnaziją, o 1893 m. – Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. Studijų metu buvo trumpai kalintas Maskvos Butyrkų kalėjime už dalyvavimą studentų riaušėse (1889 m.).

Dar nebaigęs studijų, 1892 m. rudenį Minske buvo punkto kovai su cholera gydytojas. 1893 m. 9 mėnesius plaukiojo laivo gydytoju Kaspijos jūroje. 

Studijuodamas Maskvoje tapo slaptos Maskvos lietuvių studentų draugijos nariu. Pirmuosius savo straipsnius spausdino „Lietuviškajame balse“ ir „Šviesoje“. K. Grinius dalyvavo pirmajame lietuvių demokratų suvažiavime, kurio metu aktyviai įsitraukė į laikraščio „Varpas“ veiklą ir leidybą. Laikraščiui jis rašė straipsnius, redaguodavo kitus straipsnius, aktyviai dalyvaudavo varpininkų suvažiavimuose. Vėliau jis buvo išrinktas į Varpininkų komitetą, nustojus leisti laikraštį buvo vienas iš Lietuvos demokratų partijos programos autorių.

Grįžęs į Lietuvą vertėsi laisvo gydytojo praktika, įsitraukė į lietuvių kultūrinę veiklą ir už tai kelis kartus buvo suimtas ir kalintas.  1905 m.  K. Grinius, kaip Suvalkų gubernijos delegatas dalyvavo visuomenės veikėjų suvažiavime Maskvoje. Tai buvo pirmieji rimtesni jo  žingsniai politikos link, kur susipažino su valstybės valdymo principais. Šios įgytos žinios, pasak pačio K. Griniaus, vėliau labai pravertė vadovaujant švietimo draugijai „Šviesa“ bei visam Užnemunės lietuvių sąjūdžiui.

1919 m. K. Grinius buvo išvykęs į Prancūziją, kur jo, kaip visuomenės veikėjo ir politiko, veikla dar labiau prasiplėtė. Jis buvo priimtas į Lietuvos laikinosios vyriausybės delegaciją Taikos konferencijoje, tapo Lietuvos repatriacinės komisijos pirmininku, rūpinosi lietuvių grįžimu iš vokiečių nelaisvės į tėvynę, padėjo maždaug 1 000 tautiečių sugrįžti iš nelaisvės į Tėvynę. Tų pačių metų rudenį jis grįžo į Lietuvą ir ėmė ruoštis pirmiesiems demokratiniams rinkimams į Steigiamąjį Seimą.

K. Grinius buvo išrinktas į Steigiamąjį Seimą, o vėliau ėjo ir I, II, III Seimų nario pareigas. 1920 m. birželio 19 d. Steigiamojo Seimo buvo paskirtas vadovauti VI Ministrų kabinetui. Jo vadovavimo Vyriausybei metu Lietuva buvo apginta nuo komunistų, Lenkijos agresijos, buvo pasiektas traptautinis šalies pripažinimas, Lietuva priimta į Tautų Sąjungą. Taip pat buvo sutvarkyti valstybės finansai, sutvirtinta šalies kariuomenė, paruošti Žemės reformos įstatymo projektai, parengti pirmosios nuolatinės Konstitucijos įstatymai.

1926  m. birželio 7 d. III Seimas išrinko K. Grinių Lietuvos Respublikos Prezidentu. Jis šalį valdė vos 6 mėnesius ir 10 dienų, po kurių buvo įvykdytas perversmas ir K. Grinius buvo priverstas atsisakyti prezidento pareigų. Po perversmo įvykių K. Grinius dirbo Kauno savivaldybėje, o politikoje aktyviau pasireiškė tik pasirašydamas po memorandumais prezidentui A. Smetonai kaip Valstiečių liaudininkų vadovas, kol sąjungos, kaip ir kitų partijų, veikla buvo sustabdyta.

                                    III LR Prezidentas Kazys Grinius (LVGA nuotr.)

Buvęs prezidentas redagavo „Lietuvos ūkininko kalendorių“, „Ūkininką“, „Varpą“, „Sveikatą“, „Lietuvos žinias“, „Kovą su džiova“, „Pieno lašą“. Bendradarbiavo „Aušrinėje“, „Lietuvos ūkininke“, „Vilniaus žiniose“. Išvertė į lietuvių kalbą ir išleido „Lietuvos darbininko“ 1, 2 Nr. Parašė botanikos, medicinos, istorijos veikalų, vertė iš lenkų ir kitų kalbų grožinę ir mokslo populiarinimo literatūrą, parašė atsiminimų dvitomį. 1926 m. Lietuvos universitetas jam suteikė honoris causa daktaro laipsnį. 1944 m. su šeima pasitraukė į Vakarus. Gyvendamas JAV, K. Grinius ir toliau veikė Lietuvos labui. Pasinaudojęs savo, kaip buvusio Lietuvos Respublikos Prezidento, titulu, siuntė kreipimusis demokratinių valstybių vadovams, bandydamas atkreiptį jų dėmesį į tragišką šalies padėtį.

K. Grinius mirė 1950 m. Čikagoje. Iki pat mirties nepaliovė tikėti, kad Lietuva išsivaduos iš sovietų okupacinės priespaudos.