Biblija lietuviškai

Šiandien minima Tarptautinė vertėjų diena, rugsėjo 30-oji ir šv. Jeronimo, vertėjų pradininko, varduvės. Šv. Jeronimas (347-420) pirmasis išvertė visą Bibliją į lotynų kalbą 406 m. Šia proga pakalbėkime ir apie Biblijos lietuvių kalba vertimus.

Biblijos vertimas į tautines kalbas XVI a. buvo vienas svarbiausių protestantizmo kultūrinių uždavinių. Biblijoje glūdėjo didžiulės grožinės literatūros versmės. Įvairiuose pasaulio kraštuose iš Biblijos, kaip iš neišsenkamo aruodo, daug menininkų ir rašytojų sėmėsi siužetų. K. Donelaitis taip pat kūrė Biblijos motyvais. Senovės žydų mitai, romanai, novelės, poezija, patekę į Senąjį Testamentą, tapo visos žmonijos kultūros palikimu.

Biblijos fragmentai į lietuvių kalbą turėjo būti pradėti versti po Lietuvos krikšto (be jų neįsivaizduojama pati christianizacija). Remiantis amžininkų pasakojimais, pirmasis Bibliją į lietuvių kalbą vertė Stanislovas Rapolionis, tačiau jo vertimas neišliko. Biblija pradėta versti iš liuteroniško varianto. Pirmieji Šventojo Rašto vertimai buvo padaryti pačioje pirmojoje lietuviškoje knygoje – Martyno Mažvydo „Katekizme“. Jame išverstos dvi psalmės, o taip pat Naujojo Testamento fragmentai. 1579 m. Baltramiejus Vilentas lietuviškai pirmasis išleido evangelijas. Pirmasis visą Bibliją į lietuvių kalbą 1579 – 1590 m. išvertė liuteronų kunigas Jonas Bretkūnas (1536–1602). Pirmieji katalikiški vertimai padaryti M. Daukšos ,,Katekizme“ (1595 m.) ir ,,Postilėje“ (1599 m.), reformatų – 1598 m. M. Petkevičiaus ,,Katekizme“. Visas ,,Šventasis Raštas“ lietuviškai pradėtas leisti 1657–1659 m. Londone (reformatų kunigo S. B. Chilinskio vertimas), tačiau leidimas nebaigtas. 1735 m. Karaliaučiuje išleistas bendras reformatų ir liuteronų Biblijos vertimas, pavadintas dr. Jono Jokūbo Kvanto (1686–1772 m. vertimu. Jį rengiant prisidėjo J. Berentas, K. Milkus. Vėliau jis buvo ne kartą tobulinamas: 1755 m. pasirodė A. Šimelpenigio suredaguotas antras leidimas, 1816 m. ir 1824 m. L. Rėzos perredaguoti trečias ir ketvirtas leidimai. 1853 m. ir 1865 m. išleisti F. Kuršaičio leidimai. Ir vėliau, net iki XX a. vidurio protestantų Biblija, išleista Vokietijoje ar Anglijoje buvo laikoma Rėzos ir Kuršaičio išversta. 1911–1937 m. šešiais tomais išleistas arkivyskupo dr. Juozapo Skvirecko (1873–1959) Biblijos vertimas. 1972 m. Lietuvoje išleistas kun. Česlovo Kavaliausko parengtas Naujojo Testamento vertimas, kuris dabar naudojamas beveik visuose Biblijos leidimuose lietuvių kalba. Pasinaudojus metodistų kunigo Kosto Burbulio (1903–2001 m.) Biblijos vertimu, 1996 m. buvo išleistas „Tikėjimo žodžio“ Biblijos leidimas. 2010 m. dienos šviesą išvydo jau šeštasis paredaguotas šios Biblijos leidimas. 1998 m. Lietuvos vyskupų konferencija išleido Šventąjį Raštą, sudarytą iš skirtingų vertimų – A. Rubšio Senojo Testamento vertimas buvo sujungtas su Č. Kavaliausko Naujojo Testamento vertimu. Tokiu pat pagrindu 1999 m. Lietuvos Biblijos draugijos paredaguotas buvo išleistas pirmasis ekumeninis lietuviškas Šventojo Rašto leidimas. Šiuo metu jis plačiai naudojamas katalikų ir protestantų tarpe. 2000 m. išleistas baptistų kunigo dr. A. Jurėno verstas visas Šventasis Raštas, kuris pasižymėjo pažodiniu vertimu.

Jono Bretkūno Biblija

Jonas Bretkūnas gimė 1536 m. prie Frydlando, Bambolių kaime. Jis buvo žymiausias XVI a. Mažosios Lietuvos rašytojas. Mirė 1602 m. spalio 1 d. Karaliaučiuje (spėjama, kad susirgęs maru). Augo J. Bretkūnas laisvųjų prūsų šeimoje, mokėjo prūsų ir lietuvių kalbas. Rašė lietuviškai. Iš pradžių mokėsi Frydlande, 1555 m. įstojo į Karaliaučiaus universitetą studijuoti teologiją. 1556 m. išvyko į Vitenbergą, čia 1557 m. įstojo į universitetą. Baigęs jį, vedė ir pradėjo dirbti kunigu neturtingoje Labguvos parapijoje. Čia ir jis gyveno gana vargingai. Reikalai pagerėjo tik po to, kai 1587 m. jis vietoje mirusio B. Vilento buvo paskirtas į Karaliaučiaus lietuvišką parapiją. Čia jam buvo geresnės sąlygos ir literatūriniam darbui. J. Bretkūnas, kaip ir M. Daukša, priklauso antrajai lietuvių humanistų kartai, kuri atėjo po M. Mažvydo, B. Vilento ir kt. Jis padėjo tvirtus pagrindus lietuvių nacionalinės literatūros raidai Mažojoje Lietuvoje.

Tiek, kiek J. Bretkūnas, nenuveikė nė vienas XVI a. lietuvių rašytojas ir vertėjas. Deja, ne viską jam pavyko išspausdinti. Didesnė pusė jo darbų – tai rankraščiai ir spėjami leidiniai. Nacionalinėje lietuviškų knygų ir rankraščių bibliografijoje J. Bretkūnui priklauso 12 pozicijų. Stambiausias J. Bretkūno darbas – visos Biblijos (ir Senojo, ir Naujojo Testamento) vertimas į lietuvių kalbą. Biblijos vertimą jis baigė 1590 11 27. Po ilgų derybų, kurios vyko su pasaulietine ir bažnytine valdžia J. Bretkūnui stengiantis išleisti Bibliją, 1599 m. valdžia priėmė nutarimą atpirkti J. Bretkūno rankraštį, tačiau net ir po to Biblija nebuvo išleista. Rankraštis šiuo metu saugomas Prūsijos kultūros paveldo slaptajame valstybės archyve Berlyne. Lietuvoje eksponuotas (2002) J. Bretkūno vertimas pasižymi išraiškos grynumu, taupumu ir aiškumu, leksiniais naujadarais, kurių dalis prigijo

Ką būtų davęs išspausdintas J. Bretkūno Biblijos vertimas lietuvių literatūrai, galime tik numanyti. Amžininkai skaudžiai jautė lietuviškos knygos stoką, apie tai rašė, bet Prūsijos valdžia ignoravo aukštesnius lietuvių šviesuomenės siekimus. Nemaža dalis J. Bretkūno verstos Biblijos paskelbta pagal turimas fotokopijas jo „Rinktiniuose raštuose” (parengė J. Palionis ir J. Žukauskaitė). Mokslinį visos Biblijos leidimą pagal Miunchene esančius J. Bretkūno rankraščius ėmėsi parengti Vokietijos kalbininkai.