Paskutiniai gandro pavakariai

Jau ne vieną amžių Lietuvoje metų laikai yra siejami ir su gandru – dar ir dabar gyvas tikėjimas, kad po žiemos parskridęs gandras yra ateinančio pavasario simbolis, nes jo parnešta kielė, liaudiškai dar ledspira vadinama, savo smagiomis kojytėmis išspardo visus ledus. Vasaros pabaigoje besibūriuojantys gandrai – tai jau artėjančio rudens pranašai. Nuo seno yra sakoma, kad gandrai išskrenda per šventą Baltramiejų, rugpjūčio 24 d.

Gamtininkas Selemonas Paltanavičius apie gandrų išskridimą rašo: „Rugpjūčio 24-ąją, per šventą Baltramiejų, išskrenda gandrai. Tai žino visi, tai – ne išgalvota, o ilgai paukščius stebint atsiradusi tiesa. Ornitologai prieš keliolika metų sužinojo, kad po šios dienos retai kur gandrų lieka, o iki rugsėjo jų jau nebūna nė vieno. Žinoma, keliauti gandrai pradeda anksčiau: sausringą vasarą – jau rugpjūčio viduryje. Gandrų kelias į žiemavietes Afrikoje tolimas, tačiau rudenį paukščiai neskuba – suradę ramią vietą ir daug maisto, jie apsistoja ir ten išbūna bent keletą dienų. Atsiranda porų, kurios dėl įvairių priežasčių peri vėliau, tad jų vaikai dar gali augti. Žinoma, kol maisto pakanka, jauniklius užauginti nėra sunku. Tačiau kelionėn paukščiai kyla pajutę trumpėjančias dienas, o ne maisto stygių. Jeigu gandriukai nespėja užaugti iki rugsėjo vidurio, tėvai juos gali palikti likimo valiai. Kad ir kaip tai žmonėms keista, gandrai paklūsta griežtiems gamtos dėsniams“.

Rugpjūčio pradžioje gandrai dar sugrįžta nakvoti į savo lizdus, tačiau laikui bėgant šis ryšys silpsta ir gandrai nakvynei renkasi laukų ar pamiškių medžius. Žmonės sako, kad prieš išskrisdami gandrai dar apsilanko gimtuosiuose lizduose – atsisveikinti prieš ilgą kelionę. Tačiau ne visi. Jei pasiseks, tai ražienose ar pievose pavyks pamatyti didesnį susirinkusį gandrų būrį, kuris liaudyje gandrų seimais vadinami. Gandrų susibūrimams prieš jiems išskrendant apibūdinti taip pat iš seno buvo vartojama „seimų“ sąvoka, plg.: ilgakojai seimus neša – ruduo atėjo. Tautosakoje posakis „Seimą nešti“ reiškė „tartis susirinkime, posėdžiaujant“. Žmonės pasakoja, kad seimų metu gandrai bando jėgas, tikrina, kaip būrys pasiruošęs kelionei. Baltieji gandrai keliauja toli – per 2-3 kelionės mėnesius šie paukščiai įveikia 8-10 tūkstančių kilometrų ir kai kurie iš jų pasiekia net Pietų Afrikos Respubliką. Tačiau pasiekia ne visi - net jei jiems pasiseka įveikti tolimą kelią ir nepalankias oro sąlygas, Etiopijoje, Somalyje, Zaire ir kai kuriose kitose Afrikos šalyse gandrai medžiojami maistui.

Su šv. Baltramiejaus diena liaudyje buvo susiję ir įvairūs papročiai, pavyzdžiui, oro spėjimai: jei per šv. Baltramiejų lyja, šlapias bus ir ruduo. Jei šią dieną gandras snape neša lizdui taisyti velėną – bus lietaus, jei šakelę – gresia vėtra. Senbernius ir vienišius neretai pajuokdavo – „vaikšto kaip gandras po Baltramiejaus“, mat po šv. Baltramiejaus Lietuvoje likdavo tik vieniši sužeisti gandrai, nepajėgę išskristi kartu su kitais. Šeimininkės išskrendantiems gandrams tarsi padovanodavo pavakarius. Kadangi nuo šio laiko dienos pradeda trumpėti, pavakarių žmonės nebevalgydavo. Apytikriai šiuo metu kaimuose buvo kerpamos avys. Piemenys jau nebeganydavo gyvulių, jie vaikštinėjo laisvi, nes nebebuvo ko sutrypti - visas derlius nuimtas. Šią dieną merginos burdavo savo ateitį, iškasdamos duobutę nupjautuose laukuose. Buvo tikima, kad jei po dienos duobutėje voras tinklą nuaus – mergina ištekės už turtuolio, o jei skruzdėlytė duobutėje ropinės – už vargšo.

Šv. Baltramiejus gyveno I amžiuje ir buvo vienas iš 12 apaštalų. Teigiama, kad būsimą šventąjį pas Jėzų atsivedė apaštalas Pilypas, nes jiedu su Baltramiejumi buvo draugai. Baltramiejus iš pradžių nepasitikėjo pamokslaujančiu nazariečiu, tačiau Jėzui jis patiko, nes buvo toks, kuriame “nėra klastos”. Šv.Baltramiejus, kaip ir kiti apaštalai, krikštydavo žmones, atversdavo į krikščionišką tikėjimą. Manoma, kad jis atvertė į krikščionybę karalių Polimijų, o už tai karaliaus brolis Astiagas gyvam Baltramiejui nulupo odą, o paskui jį paskandino. Šv. Baltramiejus laikomas kailiadirbių globėju. Jis vaizduojamas su peiliu rankoje, persimetęs per petį savo paties odą.

(Gandrų „seimas“ G.Petkaus nuotrauka; „Reuters“/„Scanpix“ nuotr.)